Žinomas architektas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojas taip pat primena, kad norėdamas pasiekti geriausio rezultato, privalai mokėti dirbti komandoje ir susitaikyti su mintimi, kad architekto darbas niekada nesibaigs po 8 valandų darbo dienos.
– Kauno miesto autobusų stotis natūraliai sulaukia daug dėmesio. Ar nesijautė savotiško spaudimo iš išorės ir nebuvo baisu imtis šio projekto?, – paklausėme G. Balčyčio.
– Spaudimo nejautėme, visgi toks architekto darbas. Viskas, ką mes kuriame, tampa neatskiriama vietos dalimi, todėl sulaukiame ir dėmesio, ir kritikos ar pritarimo. Užsakovai turėjo užduotį, aiškius reikalavimus ir numatę funkcijas, kurias pastatas turi atlikti. Pirmiausia turime užtikrinti, kad pastatas būtų funkcionalus ir tai suderinti su estetine puse, priderinant naują pastatą prie vietos ir vyraujančios architektūros.
– Kas buvo sunkiausia ar įdomiausia, kuriant autobusų stotį?
– Erdvės trūkumas. Reikėjo įsitekti labai ribotame plote, o buvo numatyta, kad per parą čia apsilankys 10 tūkst. žmonių. Turėjome suderinti ir tarpmiestinių bei tarptautinių autobusų srautą, kuris yra didžiausias Lietuvoje. Iš kitos pastato pusės – miesto viešojo transporto patogumą. Taip pat reikėjo išspręsti ir su automobiliais atvykstančių žmonių problemą.
– Prie naujosios stoties projekto prisidėjo daugiau architektų. Ar sudėtinga susiderinti darbą tarpusavyje?
– Architektūros profesija jau senokai tapo komandiniu darbu. Vienas architektas gali įvykdyti tik nedidelius projektus. Prie Kauno autobusų stoties projekto dirbo dar trys architektai. Jie padėjo įgyvendinti sugalvotą idėją, dirbo prie techninių detalių paruošimo ir kitų darbų.
– Iš kur sėmėtės idėjų?
– Analizavomės įvairius variantus, domėjomės jais. Teko aplankyti keletą autobusų stočių užsienyje. Atrodo, visų stočių užduotis ta pati, bet jos labai skiriasi ir vienodų sprendimų taikyti negalima. Skiriasi vieta, istorija, srautas. Stoties valdytojai taip pat skirtingi, turintys kitokius darbo modelius. Tad pasukti galvą tikrai buvo apie ką.
Nemažai naudos idėjoms duoda ir tai, kad esu dėstytojas. Čia esi priverstas nuolat gilinti savo žinias, domėtis įvairiais pavyzdžiais, o tai padeda sugeneruoti naujas idėjas.
– KTU dėstytoju dirbate jau bemaž 10 metų. Kuo traukia ši veikla?
– Natūraliai norisi su studentais, jaunimu ir būsimais profesionalais pasidalinti savo sukauptomis žiniomis, patirtimi. Tai ir patį skatina nuolat sekti architektūros mokslo naujienas, ieškoti naujų tendencijų. Taip pat galiu matyti, kokie žmonės ateina į architektūros pasaulį, kaip keičiasi studentai kiekvienais metais.
Man tai padeda ir neužsidaryti savo profesinio gyvenimo burbule. Visgi aplinka ir žmonės keičiasi. Keičiasi jų poreikiai, įpročiai. Universitete tai puikiai jaučiasi ir nuolat tenka gyventi judančiu ritmu.
Smagu stebėti ir kaip studijas baigę studentai įsilieja į profesinį pasaulį. Juos sutinku įvairiuose renginiuose, girdžių apie jų pasiekimus per žiniasklaidą. Įdomu matyti, kad kai kurie studijų metu nelabai ryškūs studentai sužiba savo karjeroje.
– Koks studentas dažniausiai tampa geru architektu?
– Sunku apibūdinti, bet tikriausiai tas, kuris supranta, kad architektūra yra gyvenimo būdas. Vakare, po 8 darbo valandų, jis nesibaigia. Kiekvienam projektui įgyvendinti yra šimtai skirtingų sprendimų, kurie visi gali būti teisingi, bet tau reikia pačiam nuspręsti, kurį vieną rinktis. Įvairūs skaičiavimai, apmąstymai tikrai nesibaigs išėjus iš biuro.
– Ką dar svarbu suprasti būsimam ar jaunam architektui?
– Geras architektas turi suprasti ir žinoti kiekvienam pastatui būdingas taisykles, kurių reikia laikytis. Gyvenamajam namui galioja vienos taisyklės, autobusų stočiai jau kitos, ir taip toliau. Kiekvienas pastatas turi savo paskirtį ir funkciją, kurios jis turi laikytis. Kad ir kaip norisi išlieti savo kūrybingumą, kurti įspūdingą, gražų pastatą, pirmiausia jis turi atitikti funkciją ir užsakovų lūkesčius.
