Kristina su Ivan susipažino visiškai atsitiktinai: „Dar būdama paauglė su būsimu vyru susipažinau internetu, galima sakyti, atsitiktiniu būdu – panorus mokytis ispanų kalbos. Kadangi jis argentinietis, tuo metu dar gyveno Buenos Airių provincijoje – praktiškai kitoje pasaulio pusėje.
Trejus metus bendravome per atstumą, vėliau susitikome ir šiandien jau minime 13-ąsias pažinties ir 8-ąsias vestuvių metines bei esame apsupti tobulo trijų mažylių chaoso. Gyvendami Lietuvoje susilaukėme Augusto, o Ispanijoje dvynukų Isabelės ir Máximo.“
Nemėgsta planuoti
Kristina sako, kad kartu su vyru įkūrę verslą puikiai suderino savo profesijas: „Šiuo metu su vyru esame įkūrę verslą „Blue Whale Studio“, kur puikiai suderinome savo profesijas – vyras informacinių technologijų inžinierius, aš skaitmeninio marketingo specialistė, kartu padedame kitiems verslams įgyvendinti tikslus pritaikant moderniausius skaitmeninius įrankius nuo komunikacijos iki kompleksiškų programėlių kūrimo.
Verslo pavadinimas (lietuvių kalba „Mėlynojo Banginio Studija“) išduoda mūsų vertybes apie tvarius verslo sprendimus, siekiant bendradarbiavimu su klientais, prisidėti prie plastiko mažinimo vandenynuose, apsaugant didžiausius žemės žinduolius.“
Panašu, kad sutuoktiniams veiklos tikrai netrūksta. Kristina netgi prisipažįsta, kad dvaro pirkimas į planus tikrai nebuvo įtrauktas. Moteris sako, kad niekada neįsivaizdavo, jog bus ten, kur yra dabar.
„Mūsų artimieji ir draugai žino, kad nesame iš tų žmonių, kurie savo gyvenimą suplanuoja 10 metų į priekį, anaiptol, vadovaujamės ekspromtiniais sprendimais, nebijom iššūkių ir diskomforto. Mūsų vaikai taip pat „užgrūdinti“. Dinamiškas gyvenimo būdas privertė išmokti tris kalbas vienu metu, būti savarankiškiems ir tolerantiškiems pokyčiams“, – sako pašnekovė.
Sužavėjo atmosfera
Kristina sako, kad sugrįžus į Lietuvą tikrai neplanavo įsigyti būsto, o atvirkščiai, laikėsi tokio požiūrio, kad reikėtų kuo ilgiau išbūti neįsipareigojus daiktams, lokacijai, bankams ir panašiai.
Vieną vakarą, Kristinos vyras pastebėjo skelbimą apie parduodamą raudonų plytų pastatą. Pašnekovė sako, kad neturėjo jokių lūkesčių, nuvyko tiesiog pasižiūrėti.
„Atvykus, pasidavėme netikėtai pastato atmosferai – viduje buvo neįtikėtinai jauku, o ir išorė spinduliavo istorija. Širdies balso paklausę, nusprendėme, kad ši dvaro sodyba turi priklausyti mums, nes jei jau įsipareigoti, tai nebent kilniai, atkuriant tai, kas buvo apleista. Mes pamilome tai, ko kiti nevertino“, – pasakoja moteris.
Dvaro istorija
Pasak pašnekovės, šaltiniai teigia, kad nuo 1805 metų žemės priklausė turtingai Šumskų giminei, o nuo 1850 metų dvaro sodyboje gyveno trys šeimos kartos.
„Jiems priklausė plytinė, kurios dėka stovi ne tik šis namas, bet ir keli Vilniaus ir Kauno senamiesčių pastatai. Vėliau Šumskai namuose įrengė pradinę mokyklą savo ir kaimo vaikams. Visą antrą aukštą skyrė mokslui. Karo metais šis pastatas liudijo karo frontą ir mūšius, atlaikė sprogmenis, netgi Napoleonas Bonapartas 1812 metais, prieš karą su Maskva, pravažiavo sodybos keliuku, vykdamas į kaimynystėje esantį dvarą pernakvoti prieš kelionę į Vilnių“, – pasakoja apie namo istoriją Kristina.
Trėmimo į Sibirą laikotarpiu, šeima buvo priversta bėgti. Palikę savo namus išvyko į Lenkiją. Po didžiųjų perversmų dvaro sodyba atiteko valstybei ir pakeitė statusą bei tapo mokykla. Ji funkcionavo iki 1990 metų, vėliau, ištuštėjus kaimeliui, buvo uždaryta ir liko apleista, bet vis dar priklausė valstybei. Per 30 metų istorinis pastatas buvo niokojamas vandalų ir smalsių praeivių. Išdaužyti langai, išgriautos krosnys, padegta pastogė. Šiemet mokyklos statusą turintis pastatas buvo parduotas aukcione ne kaip kultūros paveldas. Prieš du mėnesius dvarą įsigijo Kristina su Ivan iš žmogaus, laimėjusio aukcioną.
Noras atkurti
Kristina sako, kad dalis žmonių, kurie taip pat norėjo nusipirkti dvarą, išsigando vos tik sužinoję apie jo būklę.
„Daugelis sako, kad renovuoti yra brangiau, nei statytis naują, mes tam pritariame ir dvarą įsigyti nusprendėme tikrai ne dėl finansinės laisvės. Tokiu atveju turėtume būti milijonieriai, tačiau tokiais nesame ir nenorime būti. Juk net apie bankų pagalbą tokiems “belangiams” projektams nėra nė kalbos. Pasirinkimas dalinai buvo remtas asmeniniu principu – ne statyti naują, o atkurti seną. Kaip nepritariame vartotojiškumo kultūrai, taip ne itin prijaučiame ir naujoms šabloninėms statyboms“, – apie tvarų projektą kalba moteris.
Anot pašnekovės, vienintelis dalykas, kurį pora sau prisižadėjo, tai neišeiti iš proto, kadangi pastebėjo, kad dauguma žmonių, kurie statosi ar restauruoja namus, nešvyti džiaugsmu:
„Kodėl kelias svajonės link turi būti toks komplikuotas? Būtent tą ir bandysime išsiaiškinti, bandysime patikrinti, kur yra proceso spragos. Gal valstybinėse įstaigose, gal privačiose įmonėse, gal apskritai statybų sektoriuje, o gal tiesiog žmonių galvose? Visą procesą nuo pat pradžios viešiname „Instagram“ (@the.horomans) ir dalinamės visomis smulkmenomis.“
Antistresinė terapija
Anot Kristinos, šiuo metu, pora bando būsimus namus prisijaukinti: „Norime pažinti kiekvieną plytą, linkį, norime patys dulkes nupūsti prieš prasidedant rimtiems darbams. Ten leidžiame bene kiekvieną savaitgalį, vyras ir darbo dienomis nuvažiuoja. Neslėpsiu, puiki antistresinė terapija griaunant sienas, ardant grindis ir kitas nereikalingas konstrukcijas. Prie šių darbų mielai prisideda artimieji, draugai, nes tai ir pramoga, ir prasmingas darbas.“
Ivan ir Kristina nebijo pasilikti ir nakvynei palapinėje arba automobilyje. Džiaugiasi, kad nudirbę darbus gali išsimaudyti ežere, pasišildyti prie laužo ir išsikepti vakarienę po žvaigždėtu dangumi.
„Šiuo metu darbuojamės patys ir džiaugiamės matomu progresu. Kiekviena atverta erdvė sukuria viziją – čia bus virtuvė, čia darbo kambarys ir t.t. Dabar aktyviai ieškome istoriniams pastatams prijaučiančio architekto, kuris patobulintų mūsų turimą svajonę“, – sako moteris.
Didžiausia motyvacija
Anot pašnekovės, labiausiai porą motyvuoja noras išsaugoti istorinį pastatą. Kristina sako, kad nugriauti labai lengva, pastatyti taip pat, o atkurti – labai sunku.
„Progreso džiaugsmas neapsakomas, ypač, jei darbas padaromas savo (nieko neišmanančiomis) rankomis. Juk mes su vyru puikiai įvaldę kompiuterio klavišus, bet tikrai ne pjūklus ir kitus statybinius įrankius“, – šypsosi Kristina.
Taip pat pora stengsis, pasitelkę išmanias technologijas, išsaugoti autentiškumą. Jos padės būti draugiškesniems aplinkai. Tačiau interjero idėjos visai ne futuristinės, priešingai, porą be galo žavi viduramžių detalės ir senų laikų statybų sprendimai:
„Seniau žmonės namus statė savo rankom, be jokių inžinerinių išsilavinimų, o tiek medinės trobelės, tiek mūriniai namai stovi iki šiol. Pastebime, kad natūralios medžiagos iš gamtos ir darbščios žmonių rankos, kalba garsiau už šių dienų inovacijų žodynus statybų industrijoje.“
Moteris svajoja, kad savo 35-ąjį gimtadienį, būsiantį po penkių metų, jau galės švęsti apsupta dvariškos aplinkos: „Tačiau jei ir nepavyks, tikrai nenusiminsiu, nes tikiu, kad mes augame tik diskomforte. Todėl mėgaujamės augimo ir naujų patirčių stadija, tikiuosi, kad ir motyvacija neišblės, gal net ir paaugs, ir mes nuspręsime, pavyzdžiui, tapti ūkininkais?!“
