Moteris šypsosi, kad pati neatsimena, kada pradėjo piešti, tačiau tėvams nuo mažų dienų kartojo, kad bus dailininkė.
„Per gyvenimą vis keitėsi pomėgiai, bet vis tiek viskas susivedė į tai, kad piešimas niekur nedingo. Tikriausiai man labiausiai ir sekasi piešimas.
Kaune lankiau dailės mokyklą, bet jos nebaigiau, nes nesuderinau su mokslais. Po mokyklos rengiausi stoti į dailės akademiją, ten ir įstojau, bet po pirmų metų mečiau, nes nepatiko studijų programa. Kažkiek žinių pasisėmiau, žinoma. Daugiausiai visko išmokau per praktiką“, – tikina menininkė.
Pirmasis piešinys – ant naujo kambario sienos
Laura juokiasi, kad jos kabliukas yra „išbandyti viską“. Moteris sako, kad tikriausiai nėra paviršiaus, ant kurio ji nebūtų piešusi, ar rankdarbių, kurių neišbandžiusi.
„Man patinka viskas, kas darosi rankomis, kas susiję su kūryba. Paliečiau įvairiausias sritis, bet labiausiai patiko piešti paveikslus. Ant tekstilės piešiau ir labai patiko, nes norėjau, kad mano piešimas turėtų labiau praktinę reikšmę“, – sako ji.
Pirmasis piešinys Lauros piešinys ant sienos buvo dar paauglystėje, kai persikėlė su tėvais į naujus namus.
„Sienos buvo išdažytos naujai, turėjau savo asmeninę erdvę. Kažkodėl aš visada labai norėjau nusipiešti kažką ant sienos, nors nebuvau mačiusi, kad žmonės taip darytų. Tik įsikėlusi į naują kambarį, nieko nesakius tėvams, išsipiešiau ant sienos plytų imitaciją ir vijoklį.
Toks buvo tas mano pirmas eksperimentas, kurio man labai reikėjo. Nemaniau, kad kada nors galėčiau rimtai tai daryti. Tėvai pamatę nustebo. Turėjau pakankamai daug laisvės, tad labai džiaugiuosi, kad jie nepasmerkė mano tokio eksperimento“, – šypsosi ji.
Prabėgus daugybei metų Laura iš draugų sulaukė netikėto prašymo – paklausė, ar ji savo piešiniu galėtų pagražinti jų namų sieną.
„Draugai remontavo kambarį ir buvo labai negražiai apsilupusios sienos po tapetų, todėl jie paprašė, kad kažką įdomaus nupieščiau. Tai buvo paprastas piešinukas, bet man labai patiko. O vėliau kreipėsi kiti draugai, draugų draugai ir nepažįsti, taip ir išsiplėtė į hobį, o vėliau ir į rimtesnę veiklą“, – sako moteris.
Piešinius dovanoja tiems, kurie negali susimokėti
Laura bent kartą per mėnesį piešinį ant sienos padovanoja tiems, kurie negali už jį sumokėti – vaikų dienos centrams ar socialinės globos įstaigos.
„Nemokamai piešti man tikriausiai ir geriausiai sekasi, nes nėra įtampos, kad kažkaip reikės savo darbą įvertinti. Tada visiems būna smagu. Man geriausias užmokestis būna, kai žmonės džiaugiasi ir grožisi mano darbu“, – šypsosi ji.
Kartais moteris pamato skelbimus, kuriuose žmonės ieško menininkų galinčių padėti padailinti patalpas, o kartais juos atsiunčia ir draugai.
„Paskutiniu metu buvau parašiusi įrašą, kad tie, kas nori, gali su manim susisiekti. Dabar jau yra numatyta nemažai labdaringų darbų į priekį. Pagal savo galimybes ir laiką bandau vieną ar du darbus per mėnesį“, – sako ji.
Trūko pasitikėjimo savimi
Laura pasakoja, kad sudėtingiausia iki šiol buvo piešti ne viduje ant sienų, o lauke ant laiptų. Specialūs dažai labai greitai stingo, o Laura dar nebuvo dirbus su tokiais dažais.
„Buvo karšta diena, teptukai tiesiog lipo prie rankų, bet reikėjo viską užbaigti, nes naktį turėjo lyti. Taip išpiešiau visus laiptus ir buvo sunkiausias darbas iš darytų iki šiol“, – šypsosi ji.
Menininkė sako, kad piešinio trukmė visuomet priklauso nuo piešinio. Jeigu piešinys paprastas ir nesudėtingas – užteks ir vienos dienos, o jeigu piešinys didelis ir sudėtingas – prireikia ir keturių dienų.
„Aš labai džiaugiausi ir man buvo malonu, tačiau trūko pasitikėjimo savimi. Buvo nedrąsu eiti piešti pas kažką į namus. Esu labai savikritiška ir perfekcionistė, iki šiol man sudėtinga su nepažįstamais dirbti, nes nerimauju ar jiems patiks.
Kai kurie būna nusimatę kažkokį pavyzdį, ko jie nori. Kartais pasako tik tema, o kartais ir pati pasiūlau, ką būtų galima nupiešti“, – sako ji.
Pats mėgstamiausias iki šiol Lauros darytas piešinys ant sienos yra mėnulis su debesimis, kuris užėmė visą sieną. Moteris šypsosi, kad jai tiesiog labai patinka kosminės temos, debesų piešimas. Tiesa, kartais Laura ir atsisako jai siūlomų darbų.
„Būna, kad nesutinku daryti kai kurių darbų. Paprasčiausiai yra tam tikros temos, kurių nesvarstau ir atsisakau piešti dėl savo įsitikinimų. O kartais tiesiog, jeigu esu labai užimta ir apsivertusi darbais, o žmonės man pasiūlo darbą, kuris yra labai nekūrybingasis ir būtų tiesiog kopijavimas, tai atsisakau, nes norisi ir kūrybos. Neužtenka kažką kopijuoti“, – aiškina moteris.
Namuose pridėti teptuko prie sienų dar nespėjo
Laura šypsosi, kad ant sienų piešti yra sunkiau, nes čia klysti mažiau galima, o ir padarytas klaidas sunkiau pataisyti.
„Tokios klaidos mažiau atleidžiamos. Ant drobės tu gali tepti kiek reikia sluoksnių, o ant sienos yra kitokia specifika, kur yra daugybė niuansų, kurie sužinomi tik per praktiką. Kai pripratau piešti ant sienų, dabar sunkiai sekasi piešti ant drobių, nes toks mažas formatas atrodo ir nežinau, kaip į jį sutilpt“, – juokiasi ji.
Paklausta, ar jau visas namų sienas spėjo papuošti įvairiausiais piešiniais, moteris tik šypsosi, kad to padaryti nespėjo.
„Mūsų namuose sienos tik laukia idėjų. Pirmiausia problema yra ta, kad gyvename nuomojame bute, tad negalime daryti visko, ko norime, nesuderinę su šeimininkais. Nors dabar turiu leidimą ir šeimininkai leido. Tad dabar beliko susikaupti ir sukurti pačius gražiausius ir ypatingiausius piešinius“, – sako Laura.
