Kelionėse rasti akmenys, brangūs artimųjų papuošalai, o gal net brangaus žmogaus pelenai – visa tai ir dar daugiau su meile ir šiluma Vilniuje gyvenanti kaunietė L. Galinytė gali įprasminti rankų darbo papuošalais.
Juvelyrika domėjosi ilgai
Smalsumą ir potraukį juvelyrikai Luka sako jautusi ilgai, dar nuo mokyklos laikų. Tik atėjus laikui rinktis, ką nori studijuoti, ji pasuko kitokių objektų kūrybos keliu – ji diplomuota interjero architektūros dizainerė.
„Kai rinkausi, ką studijuoti, man sakė, kad juvelyrika yra vyriška profesija, nes reikalauja darbo su chemija ir fizinės jėgos“, – atvirauja ji.
Ne vienerius metus dirbusi architektūros srityje, ji visad galvojo, kad norėtų kurti ką nors mažesnio ir asmeniškesnio. Ilgai svajojusi apie juvelyriką, sugrįžusi gyventi į Lietuvą ji pradėjo pildyti svajonę.
„Grįžau gyventi į Lietuvą ir susiradau juvelyrikos mokyklą Vilniuje, pradėjau lankyti kursus. Buvo labai įdomu įdarbinti savo rankas, matyti, kaip sukuriami objektai, suprasti visas juvelyrikos dirbinių gamybos technikas“, – pasakojo L. Galinytė.
Pradėjusi krimsti juvelyrikos mokslus ir lukštenti jos paslaptis, žvelgdama į juvelyrinius dirbinius Luka sako visuomet juos mintyse dekonstruodavusi. Tai buvo būdas suprasti technikas ir metodus, kaip jie pagaminti.
Svarbiausia – asmeniškumas
Pusantrų metų L. Galinytė pastoviai lankė kursus, tačiau iki pat dabar mokymasis nesibaigia. Juk, kaip ir visur, mokytis visuomet yra ką. Prieš trejus su puse metų gimė ir „Luka Galinytė Jewellery“ prekės ženklas:
„Pradžioje, kai gryninausi idėją, kviečiau ateiti žmones ir atsinešti savo artefaktus, objektus, iš kurių mes galime kartu sukurti juvelyriką kaip prisiminimą, simbolį.
Pati daug keliauju ir žygiuoju, prisirenku visokių akmenų, kriauklių, todėl norėjosi, kad juvelyrika būtų žemiška, organiška ir kiekvienas juvelyrinis dirbinys primintų kelionę, nuotykį, žmogų.“
Juvelyrai pasirenka įvairias darbo technikas, o pati Luka sako mėgstanti gaminti tiesiai iš metalo, tad jos studijoje per visą perimetrą pilna įvairių įrankių, reikalingų darbui.
Savo studijoje dienas leidžianti L. Galinytė sulaukia įvairiausių užsakymų – vieni atsineša savo rastus akmenis, kiti nori perdirbti brangias giminės relikvijas.
„Tarkim, močiutės paliktas žiedas su rubinu, bet jis yra senovinis ir senamadiškas. Tačiau močiutė brangi, žiedą nuolat nešiodavo. Tuomet mes perdarome, kartu sukuriame naują, modernų žiedą, kuriame būtų naudojamas ir močiutės žiedo auksas, ir rubinas“, – sakė pašnekovė.
Padeda prisiminti išėjusius
Būna ir taip, kad, pavyzdžiui, būriuotojai iš ilgų kelionių jūroje parsigabena perlų, iš kurių nori pagaminti auskarus ar pakabuką. Juvelyriniuose dirbiniuose puikiai dera ir tikras lietuviškas gintaras, rastas pajūryje.
Vis dėlto, juvelyrikoje galima įprasminti ne tik meilę, tačiau ir netektį. L. Galinytė su mielu noru gamina papuošalus su artimųjų pelenais. Tiesa, galiausiai pelenų dirbinyje nelieka.
„Su pelenais užsakymų buvo, buvau pradėjusi kurti, bet, turbūt, gedulas greitai transformuojasi ir finale niekas taip ir nenorėjo, kad fiziniai pelenai būtų dirbinyje. Matyt, kol pagamindavau, įvykdavo emocinis paleidimas ir nebesinorėdavo to turėti“, – svarsto ji.
Netektį Luka padeda įprasminti kitaip, nebūtinai į dirbinį įdėdama šiek tiek pelenų. Juk tokius dalykus gali priminti ir įvairiausi simboliai:
„Būna daug užsakymų iš moterų, kurios patyrė persileidimą ar vaikučio netektį. Pavyzdžiui, kai gimdavo naujagimis, gaminamas žiedas su berniuko gimimu ir šalia yra mažytis simbolis žiede, kuris simbolizuoja į gyvenimą neatkeliavusį vaikelį.“
Paklausta, ar žinant, kam įprasminti kuriamas toks juvelyrinis dirbinys, neapniunka liūdnos mintys, juvelyrikos dizainerė atvira – tai paliečia labiau, tačiau primena, kad brangiausius dalykus galime prisiminti ir jų netekę.
„Labai paliečia asmeniniai išgyvenimai. Bet dažniausiai jie yra labai šviesūs ir viltingi, lieka prisiminimai, bendravimas. Man labai prasmingi tokie užsakymai, tai – dalis to žmogaus terapijos, susitaikymo“, – šypteli L. Galinytė.
Ragina nesivaikyti madų
Visi Lukos gaminami papuošalai – iš aukso ir sidabro, su šiomis medžiagomis jai dirbti patinka labiausiai. Vis tik, dažniausiai, sako ji, žmonės kreipiasi norėdami sukurti autentiškus sužadėtuvių ar vestuvių žiedus. Juk tai – meilės simbolis.
Pagaminti autentiška, originalų ir individualų juvelyrikos dirbinį prireikia laiko. L. Galinytė sako, kad dažniausiai užtrunka 5-6 savaites.
„Tai nereiškia, kad tiek laiko sėdžiu prie dirbinio, bet dėl einamųjų darbų užtrunki laiko, visi procesai užtrunka. Vidutiniškai sakau, kad 5-6 savaites, tada galiu ramiai be streso padaryti ir nevėluoti su darbais.
Bet yra paprastų gaminių, kuriuos gali ir per valandą padaryti. Labai priklauso nuo pasirinkto dizaino“, – apie darbo subtilybes pasakojo juvelyrė.
Ji šypsosi, kad myli savo darbą, tad laikas kuriant užsakymą neprailgsta. Juolab, kad gamina itin asmeniškus dirbinius, gali prisiliesti ne tik prie medžiagų, bet ir prie žmogaus istorijos.
Juvelyrikos dizainerė turi patarimų tiems, kurie galvoja apie unikalų juvelyro dirbinį, tačiau vis negali išsirinkti:
„Kviesčiau nesivaikyti mados, o labiau savo pajautimo, nes tai, kas yra madinga, nebūtinai tinka jums asmeniškai pagal jūsų stilių ar gyvenimo būdą. Nebijokite kalbėtis su juvelyrais apie savo gyvenimo būdą.
Aš nesivaikyčiau tendencijų, o, jeigu užsakinėjamas autorinis dirbinys, būčiau linkusi kalbėti apie asmeniškumus, užsakovo individualumą.“
