Neseniai teko matyti viešą laišką, kuriame tariamai susirūpinusi mama nežinojo kaip elgtis su auklėtoja, kuri naudojasi telefonu, kol vaikai laiką leidžia grupėje. Tai dabar aš papasakosiu ir pasakysiu, ką mes darome su tais telefonais ir kodėl vaikus aš myliu, o supermamyčių negaliu pakęsti.
Pradėkime nuo to, kad dirbau aš darželiuose įvairiomis sąlygomis, mačiau pačių įvairiausių vaikų ir tėvų. Buvo ir sutrikusio vystymosi vaikų, ypatingų mažylių, kuriems prieglobsčio ir meilės reikėdavo ypač daug. Tiesa, pasakysiu, kad dažnu atveju sutrikusių supermamyčių yra gerokai daugiau nei vaikų.
Vis tik nesididžiuodama galiu konstatuoti faktą – ištisus metus randu priėjimą prie vaikų, kad jų adaptacija būtų kuo lengvesnė, kad išliktų ramūs, o mikroklimatas grupėje būtų malonus, palankus ugdymui ir poilsiui.
O dabar apie tai, ką mes veikiame panarinusios galvas į telefonus.
Kiekvieną rytą trumpąja žinute tiekėjams mes turime parašyti, kiek vaikų atėjo ir kiek porcijų maisto reikės atvežti pietums ir vakarienei, kad jūsų vaikams visko užtektų.
95 procentams mamų aš turiu kas rytą parašyti, ar jūsų vaikas gerai jaučiasi grupėje. Juk jūs pirma klausiate „Ar mano Simutė neverkia man išėjus?“ Kaip manot, kokiu būdu aš jums atrašysiu, jeigu nelaikysiu rankose telefono?
Taigi taigi, apie kiekvieną vaiką, dėl kurio gaunu žinutes, turiu parašyti. Ir jums, mamos, neužtenka atsakymo: „viskas gerai“. Jūs norit, kad aš pasakyčiau, kad jūsų vaikas dabar ramus žaidžia, jau pamiršo išsiskyrimą ir dviem žandais kerta košę. Jūs norit, kad į specialią darželio programėlę surašyčiau, kiek jūsų vaikas suvalgė pusryčių, kas buvo patiekta pietums ir vakarienei.
Jūs paliekate vaikus mūsų atsakomybėje ir būdami su jais mes ją prisiimame
Jūs norit, kad programėlėje atsirastų ne tik veiklų nuotraukos, bet ir būtinai jūsų vaiko veidelis, nes tik tada, turbūt, patikėsite, kad jūsų vaikas buvo grupėje. Jūs norite, kad jūsų vaikai darytų įdomiausias užduotėles, o ne kokias standartines pratybas, todėl mes, auklėtojos, ugdymo specialistės, turime tų užduotėlių surasti, priruošti, atsisiųsti arba paruošti spausdinti.
Šalia visų žinučių apie tai, kaip vaikas jaučiasi, eilę metų gaunu papildomų pranešimų, kas paims vaiką, užklausų, ar planuojame eiti į lauką, dar būtinai mamos įspėja, kad vaikas ką nors pamiršo, ko nors neatsinešė arba vėluos, todėl aš, mielos mamos, grupėje būdama su 15 arba net 20 jūsų vaikų, turiu ne tik sužiūrėti juos, kad būtų saugūs, užimti, draugautų, nesistumdytų ir žaistų, bet ir atrašyti jums, kad jūs galėtumėte ramiai dirbti ar daryti tai, ką jums reikia.
Mielos mamos, jūs paliekate vaikus mūsų atsakomybėje ir būdami su jais mes ją prisiimame. Mes žinome, ką galime daryti ir ko negalime, todėl tikrai neišgąsdinsite mūsų bendruomenės atvirais laiškais apie tai, kad neva sėdime įsikniaubusios į telefonus.
Kiekvieną rytą, penkias dienas per savaitę, kol jūs dirbate, sportuojate, važinėjate, miegate ar ilsitės, mes prižiūrime jūsų vaikus, kad šie suvalgytų pusryčių košę, mes paduodame šiltos arbatos, mes jiems nuvalome užpakalius, užmigdome su pasaka, mokiname pažinti pasaulį, tyrinėti gamtą, nuraminame nukritusius. Ne jūs, o būtent auklėtojos, kurios tariamai yra užsiėmusios tik su telefonais, paguodžia jūsų mažylius tada, kai šie prieš miegą susisukę po pledu kviečiasi mamytę.
Todėl, mielos mamos, mes turime teisę į jūsų pagarbą. Ir niekada joks jūsų atneštas šokoladas ar pakelis kavos neatstos pagarbos, kurios mes tikimės iš jūsų, būdamos su jūsų vaikais.
Ir jau gana vaidinti visažines supermamytes! Jei turit klausimų, ateikit ir paklauskit, niekas jūsų vaikams nieko nepadarys – atvirkščiai, gal pokalbio metu paaiškės daugiau dalykų, pažinsime vieni kitus labiau, išsakysime lūkesčius, abejones ir viltis dėl vaikų auginimo, auklėjimo, charakterio ir priežiūros.
O dabar, mamytės, pačios padėkite savo telefonus ir gal nueikite pažiūrėti, ką daro jūsų vaikai, o aš pabandysiu atspėti – jie tiesiog laukia jūsų dėmesio.
Autorius: skaitytoja Dainora
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
