Gertrūda Beinarytė-Krunglevičienė (30) šypteli, kad peržiūrėjus savo gyvenimą, ji ima suvokti, jog laikas be proto skuba, palikdamas gražius prisiminimus.
Tačiau moteris pripažįsta, kad gyvenime ji gali mėgautis ne tik savo gražiomis akimirkomis, bet taip pat sudalyvauti ir kitų žmonių įsimintinuose momentuose. Moteris ne tik koncertuoja įvairiuose renginiuose, bet taip pat juos organizuoja ir veda. Turinti net du magistrus – profesionalios atlikėjos ir pedagogės – atlikėja yra kilusi iš gausios muzikantų šeimos, kurioje augo net šeši vaikai.
Dabar pati Gertrūda jau yra sukūrusi ir savo šeimą, mėgaujasi net dviejų sūnėnų ir dešimties dukterėčių draugija, o drauge su vyru yra įkūrusi šeimyninį duetą „DuoViola“.
Ar darbas su vyru yra privalumas, ar minusas? Kaip muzika atsirado Gertrūdos gyvenime ir kodėl tik vienas iš jos brolių nėra pasirinkęs muzikos kelio, apie visą tai ir dar daugiau – šiame interviu.
Gertrūda, sugrįžkime šiek tiek atgal į jūsų vaikystę. Ar prisimenate, kada pirmąjį kartą pravėrėte muzikos mokyklos duris?
Atsimenu tą lemtingą dieną vaikystėje, kuomet mama paklausė, ar noriu groti smuiku, kaip ir mano dvi sesės. Žinoma, atsakiau teigiamai! Mama mane nuvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Šią gimnaziją, jau buvo baigęs ir Vilniuje studijavo obojaus specialybę, mano vyriausias brolis Robertas, kuris šiuo metu yra profesorius ir LMTA pučiamųjų instrumentų katedros vedėjas, ansamblio "Musica Humana" vadovas.
Aš su dvyliktoke sese Karolina (ji šiuo metu yra Kauno styginių kvarteto pirmas smuikas, J. Naujalio muziko gimnazijos smuiko mokytoja) į mano pirmąją, o jai paskutiniąją rugsėjo 1-ąją dieną mokykloje ėjome susikibę rankomis.
Vėliau, pagrindine drauge mokykloje man tapo kita sesė, Klementina, su ja važiuodavome ir grįždavome iš mokyklos. Klementina už mane vyresnė nepilnai trimis metais. Su Klementina iki šiol kartu grojame Kauno simfoniniame orkestre bei susitinkame įvairiuose renginiuose.
...vadinasi, šeimoje jau yra trys muzikantės. O kiti šeimos nariai taip pat glaudžiai susiję su muzika?
Dar du mano broliai, taip pat glaudžiai susiję su muzika. Paulius keletą metų lankė Kauno pirmąją muzikos mokyklą, gitaros klasę, nors jis šiuo metu vienintelis iš mūsų brolių ir sesių gyvenimo nesieja su muzika. O jaunėlis brolis Martynas ir apskritai mano geriausias vaikystės draugas yra Kauno muzikinio teatro solistas.
Mūsų šeimos ir giminės muzikinis kelias prasidėjo nuo mano senelio Pranciškaus Beinario – kompozitoriaus, vargonininko, bei jo žmonos Danguolės. Mamos balsą paveldėjo ir mano teta chormeisterė Danguolė Beinarytė. Apie kitus muzikantus giminaičius nebepasakosiu, nes yra tikrai labai daug. (šypteli)
O kada pastebėjote, kad turite polinkį ne tik muzikai, bet ir organizuoti šventes ar vesti renginius?
Gabumų organizavimui turėjau nuo paauglystės, o renginius pradėjau vesti maždaug nuo antro kurso, kuomet tekdavo vesti įvairius koncertus ir konkursus. Vėliau, užsiimti organizavimu ir vedimu bei išnaudoti turimą potencialą padėjo mano vyras Laimis. (šypteli)
Ar prisimenate darbo renginiuose pradžią – su kokiais sunkumais teko susidurti?
Atsimenu pirmą savo išėjimą su mikrofonu šventėje – kelios minutės buvo sunkios, širdis labai drebėjo, bet buvome dviese, todėl pakeitėme vienas kitą, papildėme, padrąsinome. Viskas praėjo geriau nei tikėjomės, drauge keliavome tolyn.
Šiomis dienomis renginių vedėjų pasirinkimas iš tiesų yra platus. Ar įsitvirtinti rinkoje ir užsitarnauti savo vardą buvo sunku?
Žinoma sunku. (šypteli) Reikia tikrai labai daug dirbti, niekas nepasidaro savaime. Kadangi mes ne tik vedame, bet ir profesionaliai grojame smuikais (altais) populiariausią ir žinomiausią šiuolaikinę muziką – mums tai labai padeda.
Dažnai renginiuose dirbate kartu su savo kolega ir vyru Laimiu. Kaip užgimė jūsų meilės istorija?
Su Laimiu susipažinau orkestre, grojome greta vienas kito. Pradžioje tapome draugais, bet po poros mėnesių užsimezgė ir kiti jausmai. Jie buvo puoselėjami tai vieno, tai kito iniciatyva, nedrįstant žengti tvirto žingsnio draugystės link, tačiau meilė nugalėjo ir štai mes čia... (šypteli)
Kartu su vyru esate įkūrę ir duetą „DuoViola“. Ar klientai dažnai savo šventėse nori matyti jus kaip duetą, o galbūt dažniau renkasi vieną iš jūsų?
Mūsų duetas gyvuoja ketverius metus. Populiarumo sulaukiame ir kaip muzikinis duetas, ir kaip ir renginių vedėjų duetas. Renginius vedame bei grojame ir atskirai, po vieną. Tačiau didesnė dalis klientų nori mūsų abiejų savo šventėje.
Darbas, kai drauge dirba žmona su vyru turi daugiau minusų ar privalumų?
Darbas kartu yra vieni pliusai. (šypteli) Žinoma, kartai pasipykstame ir pasibarame, bet aš niekuo taip nepasitikėčiau renginių vedime ir muzikavime kaip savo vyru.
Geriausias dalykas tai, kad mes norime kartu tobulėti, niekada negalvojame, kad užteks ką pasiekėme, jog nereikia naujų programų, naujų kūrinių... Abu mes norime judėti pirmyn. Man dažnai tenka ir pristabdyti Laimį, nes jis tikras maksimalistas. (juokiasi)
Ko iš renginių vedėjų ir muzikantų dažniausiai trokšta lietuviai – ar jie mėgsta humorą, o galbūt kaip tik yra labai konservatoriški ir nori asmeninės savo erdvės?
Visi žmonės nori jaustis gerai, patogiai ir smagiai savo šventėje. Šiais laikais jau nelabai kas nori per didelio vedėjo dalyvavimo šventėje. Dabar žmonėms svarbiausia atsipalaidavimas. Niekam nereikia intensyvių raginimų tostams, taurelių kėlimams.
Kiek tenka susitikti su klientais, visi prašo, jog nebūtų priverstinių žaidimų, vulgarių juokelių, kad būtų laiko tiesiog pabendravimui tarpusavyje.
Kaip manote, kas yra svarbiausia renginiuose ir asmeniškai jums darbe?
Renginiuose svarbiausia išpildyti renginio temą, ar tai būtų vestuvės, krikštynos, jubiliejus, įmonės ar kitos šventės, svarbiausia jog tai ilgam išliktų atmintyje, atneštų pačių gražiausių emocijų ir visi šypsotųsi prisiminę. O man svarbiausia laimingi klientai, nes tada pati jaučiu vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą. (šypteli)
Na, ir pabaigai klausimas, jeigu jūs tuoktumėtės dar kartą – ar ką nors keistumėte?
Mes susituokėme tik dviese su liudininkais. Viso penki žmonės dalyvavo mūsų Santuokos ceremonijoje. Buvo magiškas, šaltas, pilnas sniego sausio rytas. Šių prisiminimų niekaip neišeitų kuo nors pakeisti, nebent pakartot. (šypteli)
