Jimas Richardsonas (95) ir jo žmona Irene (94) iš Lankašyro, Didžiosios Britanijos susituokė 1944 metų balandžio 12 dieną.
Pora santuokos įžadus atnaujino deimantinių sukaktuvių proga, po 75 metų. Senelių porai šią romantišką ceremoniją suorganizavo jų anūkė Sandra (52).
Ji pasakoja, kad jos senelių laimingos santuokos paslaptis – kompromisai, rašoma dailymail.co.uk.
Vis dar vienas kitą įsimylėję devyniasdešimtmečiai sugrįžo į tą pačią bažnyčią atnaujinti santuokos įžadų deimantinių vestuvių metinių proga, po 75 metų.
Jimas Richardsonas (95) ir jo žmona Irene (94) iš Lankašyro, Didžiosios Britanijos susipažino kaimo šokiuose ir susituokė 1944 metų balandžio 12 dieną, kai jam buvo 20, o jai – 19, Antrojo pasaulinio karo laikais.
Manoma, kad buvusių ūkininkų, o dabar jau pensininkų pora yra viena ilgiausiai kartu gyvenančių porų visoje Lankašyro grafystėje – kartu jie užaugino keturis vaikus.
Jimas visą gyvenimą gailėjosi, kad savo jaunavedžio kalbos metu nepadėkojo savo dabar jau mirusiai mama ir norėjo ceremonijos metu išeiti skambant vestuvių maršui, todėl jo anūkė Sandra Taylor suplanavo įžadų atnaujinimo ceremoniją, kad išpildytų senelio svajones.
Vestuvių metinių proga vykusių mišių metu pora buvo toje pačioje vietoje, kurioje buvo per savo vestuves, o ceremonija net vyko tuo pačiu metu - antrą valandą po pietų.
Sandra apie ceremoniją pasakojo: „Viskas praėjo puikiai. Nufotografavome juos išeinančius pro paradines duris. Jie labai džiaugėsi. Palaiminimas buvo tiesiog nuostabus.“
Į šv. Mykolo bažnyčią Lankašyre mišioms susirinko poros šeima ir draugai – ten buvo ir visi keturi jų vaikai - Rosemary, Jamesas, Jennifer ir Peteris, aštuoni anūkai, devyni proanūkiai ir vienas proproanūkis.
Jimas Irene pasipiršo pasivažinėjimo dviračiais metu – sustojęs vietiniame miškelyje jis atsiklaupė ir išsitraukė žiedą.
Savo vestuvių dieną 1944 metais Irene ir Jimas pas fotografą važiavo į Prestono miestelį, o po to grįžo į šventinę vakarienę ir vakarinį priėmimą su arbata ir pyragais.
Jų vestuvių šventei viskas buvo surinkta iš namų, vietos ūkio, o vienas giminaitis atsivežė Lunės upėje paties sužvejotą lašišą.
Antrosios šventės proga administracijos darbuotoja dirbanti Sandra (52) paprašė, kad maldų metu ypatingas dėmesys būtų skirtas Jimo velionei mamai, kad išpildytų senelio norą jai padėkoti.
Moteris sako: „Paprašiau, kad į maldas būtų įtraukta padėka jai už visa tai, ką ji dėl jo padarė būdama gyva.“
Irene taip pat pasirinko populiarų himną „All Thing Brigth and Beautiful“, kuris buvo giedamas palaiminimo metu, o Jimas išpildė savo svajonę išeiti iš bažnyčios skambant vestuvių maršui.
Po ceremonijos pora grįžo namo ir šventės proga kėlė tostą su šampano taurėmis.
Laimingas Jimas sakė, kad po palaiminimo jautėsi visa galva aukštesnis ir apie savo ilgametę santuoką pasakojo: „Nieko nekeisčiau. Didžiuojuosi kiekvienu savo šeimos nariu.“
Tokia pat laiminga Irene sakė: „Jei turime bėdų, visada galime kreiptis vienas į kitą. Mūsų gyvenimas buvo nuostabus.“
Pora susituokusi įsikūrė pirmuosiuose namuose „Plane Tree Farm“ ūkyje Sauerbyje 1947 metais ir ten gyveno iki 1963 metų, kai persikraustė į „Cross Hill Farm“ ūkį Trylse, o po to, 1970 metais, išėjo į pensiją.
Jimas taip pat yra dirbęs mikroautobuso vairuotoju „Top Rank Services“ kompanijoje Fortone, o vėliau – Lankašyro grafystės savivaldybėje, kur į jo pareigas įėjo taip pat ir plūginio sniego valytuvo vairavimas.
Vienu metu Irene dirbo labai neįprastoje kavinėje - jos anūkė Sandra pasakojo: „Blekpulyje, tiesiai priešais žiemos sodus buvo didelis traukinys, o kai jis buvo išmontuotas, vienas vagonas buvo nuvežtas į šv. Mykolo miestelį ir pritvirtintas vienoje namo pusėje – jis ten tebėra ir šiandien, ten įsikūrusi kavinė.
Močiutė ten dribo, kai buvo jauna, o vėliau taip pat dirbo viešbutyje.“
Nustojusi ūkininkauti pora įsikūrė nedideliame namuke, kur tebegyvena ir dabar.
Sandra atskleidė, kad jų nuostabios santuokos paslaptis – kompromisai. Ji sako: „Jie vienas kitą labai myli ir apie viską kalbasi. Manau, kad taip jiems – kasdienis dalykas, jie žino, ką veiks.
Tai tikrai susiję su ilgaamžiškumu. Jie sako, kad nėra jokios ilgos ir laimingos santuokos paslapties, tiesiog kiekvieną dieną gyventi iki galo.“
Sandra sako, kad jos seneliai vis dar yra labai savarankiški: „Senelis vis dar vairuoja. Kartą per savaitę jį nuvežu į prekybos centrą.
Tai viskas, ką jie mums leidžia daryti. Jie – labai savarankiški.“ Ji pabrėžia, kad pora vis dar prižiūri savo pusės aro sodą, o Irene yra labai talentinga gėlininkė ir tortų puošėja.
