Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje spalio 22 d. svečiavosi Nacionalinės premijos laureatas, filmų autorius, režisierius Audrius Stonys.
Salė pasitiko režisierių džiaugsmingais šūksniais ir garsiais aplodismentais. Gausiai susirinkę autoriaus gerbėjai ir kiti smalsautojai norėjo iš arčiau susipažinti su garsiu šiuolaikinio Lietuvos kino kūrėju.
Pirmiausia kino kritikas Gediminas Jankauskas ir A. Stonys pristatė filmą „Ūkų ūkai“ (2006 m.). Žiūrovų kalbinamas, režisierius pasakojo, kaip gimė šis kūrinys, kaip jis buvo kuriamas, kaip ieškota personažų, galinčių kuo tiksliau perteikti pagrindinę siužeto idėją. Galiausiai autorius atskleidė filmo pavadinimo kilmę: „Biblijoje, Koheleto knygoje, rašoma: žmogus gimsta ir miršta, upė teka savo vaga, ruduo keičia vasarą, aplink – vien judesys, ištarpstantis vėjyje... Viskas yra „ūkų ūkai“, viskas yra migla“. Gyvenimas yra trumpas, o pasaulis – amžinas. Kiekvienas žmogus, kiekviena gyva būtybė yra paliesti laiko, trapūs visatos atžvilgiu – tokia pagrindinė filmo mintis, kviečianti mylėti save, savo kūną ir esamą akimirką.
Žiūrovams taip pat buvo pristatytas naujausias A. Stonio kūrinys „Varpas“ (2007 m.). Tai juosta, įprasminanti laiką ir pabrėžianti istorijos, kaip žmonijos patirties bei praeities, reikšmę. Žiūrovai skirstėsi tylūs ir pakylėti, patyrę gilių pojūčių ir lydimi apmąstymų.
Audrius Stonys žinomas ne tik Lietuvoje: jis yra daugybės tarptautinių kino festivalių ir forumų dalyvis bei laureatas, vienintelis lietuvių dokumentininkas, pelnęs Europos kino akademijos apdovanojimą „Felix“ už geriausią Europos 1992 metų dokumentinį filmą „Neregių žemė“. 2002 m. režisierius tapo garbingiausios Lietuvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, jis taip pat apdovanotas lietuvišku „Oskaru“ – Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizu.
Paklaustas, kodėl pasirinko režisieriaus, o ne išsvajotą aktoriaus karjerą, A. Stonys atsakė: „Režisierius yra filmo autorius. Viskas vyksta pagal jo scenarijų. Tuo tarpu aktorius – tik įrankis režisieriaus rankose. Jis gali visą gyvenimą laukti ir nesulaukti „savojo“ režisieriaus, gebančio atskleisti jo talentą. Aš to nenorėjau“.
