Pernai metais Kaune buvo pasiektas didžiausias nedarbo per pastaruosius trejus metus rodiklis: gegužės mėnesį registruoto nedarbo rodiklis Kauno teritorinės darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje siekė 8,2 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų. Nedarbas Kauno teritorinės darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje 2014 m. buvo 9,2 proc. mažesnis už šalies vidurkį ir vienas mažiausių Lietuvoje. Tuo tarpu Vilnius, Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2015 m. priklausė tarp žemiausio vidutinio metinio registruoto nedarbo savivaldybių (6,6 proc.).
„Darbo rinka Lietuvoje, o ypač – Kaune mažėja, – teigė Kaune veikiančios įmonės „ITAB Novena“ generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas. – Nauja tendencija – emigravimas į Vokietiją. Dėl padidėjusios migracijos ilgainiui ims stipriai stigti darbuotojų – jų trūkumas jaučiamas jau dabar.“
Pernai metų duomenimis, Kaune dirbančių žmonių buvo 173 799, o Vilniuje – 368 822 asmenys: atitinkamai skiriasi ir įmonių kiekis. Pasak V. Vinokurovo, Vilniuje kvalifikuotų darbuotojų skaičius – aukštesnis, nes jie linkę pasilikti sostinėje ir neieškoti darbo užsienyje variantų.
„Migracija sostinėje daugiau juntama tarp įmonių, nes darbuotojų ir darbo pasiūlymų rinka – didesnė. Aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikiai yra panašūs, nes kai darbuotojas uždirba (norėčiau pabrėžti – uždirba, o ne gauna) tiek, kad užtektų jo poreikiams patenkinti ir šiek tiek – atsidėti, jam svarbiausias lieka vadovo įvertinimas, jo generuojamų idėjų išgryninimas ir įsiklausymas į asmeninę nuomonę, – įsitikinęs „ITAB Novena“ generalinis direktorius. – Taip pat pastebėjau, kad dirbantieji sostinėje nėra įsprausti į laiko rėmus – svarbiausia, kad darbas būtų padarytas. Tiesa, pastarasis veiksnys priklauso ir nuo įmonės veiklos pobūdžio, darbuotojo pareigų įmonėje.“
Nepasitenkinimas esama darbo vieta neretai paskatina emigraciją svetur. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, vienos didžiausių emigracijos priežasčių – ekonominės. Tai – atlyginimų skirtumai, geresnės įsidarbinimo užsienyje galimybės ir panašios priežastys. Taip pat prisideda noras neturėti finansinių įsipareigojimų (kartais grąžinti paskolai nepakanka gimtinėje turimo darbo), netikėtas bankrotas ar siekis išgyventi. Sritys, kuriose labiausiai trūksta darbo jėgos – tai sveikatos apsauga, slauga, IT ir inžinieriai, pardavimai bei finansai.
„Iš mūsų įmonės labiausiai emigruoti linkę profesinės kvalifikacijos darbuotojai: CNC operatoriai, suvirintojai. Nauja tendencija emigracija į Vokietiją prsideda prie jau esančios – emigracijos į Skandinaviją,– teigė „ITAB Novena“ vadovas. – Tačiau Lietuva prieš ekonominį faktorių yra bejėgė – šalies įmonėms pasiūlyti vakarietiškų atlyginimų nėra galimybių, tačiau kraštiečiams daug mieliau dirbti savo šalyje, kad ir už mažesnį atlyginimą, bet būti įvertintam vadovo, turėti saugias darbo sąlygas, poreikius atitinkantį darbo ir poilsio rėžimą.“
Per šiuos metus iš Lietuvos į Vokietiją patraukė per pusę tūkstančio kvalifikuotų specialistų, daugiausia –slaugų, šaltkalvių, suvirintojų, vairuotojų, siuvėjų, mėsininkų. Kasmet mažėja ir asmenų, ateinančių mokintis į profesines bei aukštąsias mokyklas. Neto migracijos – imigrantų ir emigrantų skaičiaus skirtumo tūkstančiui gyventojų – rodiklis Lietuvoje 2013 m. buvo -5,7: tai buvo antras pagal dydį neigiamas rodiklis visoje Europos Sąjungoje. 2014 m. į Lietuvą imigravo 25 853 asmenys, emigravo – 38 471. Todėl neto-migracijos skaičius siekė -4,3 (t. y. -12 618 gyventojų skirtumą).
Į kylantį klausimą ką daryti, Tarptautinė migracijos organizacija pataria: svarbu nesivilti, jog migrantai kažkada vis tiek sugrįš, o stabdyti emigraciją. Būtina skatinti grįžtamąją migraciją, nenutraukiant ryšių su išeivija, kad šie neprarastų galimybių sugrįžti. Taip pat patartina adaptuoti imigracijos politiką, t. y. ne tik kaip „skylių kamšymo“ politiką, bet inkorporuotą į plėtros strategiją ir orientuotą į ateitį (Migracijos strategija).
