Nuo sunkios vaikystės ir netgi draudimo žaisti futbolą, nuo pirmųjų bandymų spardyti kamuolį basomis kojomis, iki Portugalijos jaunimo rinktinių ir galiausiai – Utenos bei Kauno.
26 metų vidurio gynėjo autobiografinė knyga, jei tokia būtų, drąsiai galėtų vadintis „Klajoklis: svajonės išsipildymas“. Ir tai tikrai nebūtų lengvai skaitoma knyga – juk niekas nenori matyti tos tikros, nepagražintos realybės.
Bisau Gvinėja – lietuviams nė trupinėlio nepažįstama Vakarų Afrikos šalis, įsitaisiusi prie Atlanto vandenyno ir iš abiejų pusių apjuosta Senegalo bei Gvinėjos valstybėmis.
Gvinėją lietuviai turbūt galėjo girdėti tik todėl, kad iš ten kilo Jūrų kiaulytės. Bet mes kalbame apie Bisau Gvinėją – atskirą ir nepriklausomą šalį, kurios vienas talentingiausių futbolininkų šiuo metu dienas leidžia Kaune, netgi gyvai arenoje stebi „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje.
Bendrai Bisau Gvinėja kaip nepriklausoma valstybė (anksčiau tai buvo Portugalijos kolonija – aut.) skaičiuoja dar tik 48 metus. Žmonių ten gyvena panašiai kaip Latvijoje – kiek mažiau nei 2 milijonai.
Futbolas šioje šalyje, kaip ir Lietuvoje, toli gražu nėra numeris vienas. Bet Rudinilsonas Silva dar būdamas vaikas suprato, kad futbolas – pati didžiausia jo aistra. Tiesa, gyventi šia aistra buvo labai sunku. Tuo metu ten tiesiog nebuvo kur treniruotis, nebuvo išvystyta futbolo infrastruktūra.
Šiuo metu profesionalus „Optibet A lygos“ futbolininkas vaikystėje turėjo pereiti kryžiaus kelius tam, kad įgyvendintų didžiausią savo gyvenimo svajonę – pragyventi iš šio žaidimo.
Kai jis buvo vaikas, šeima ir aplinkiniai jam kartais net neleisdavo žaisti futbolo – tėvams buvo sunku suprasti, kaip visa tai atrodo ir kur visa tai veda, nes treniruotis nebuvo kur. Nebuvo tuo metu ir tinkamos avalynės – Rudinilsonas Silva pirmuosius kelis savo gyvenimo metus kamuolį spardė basomis kojomis.
Vis dėlto, nors ir buvo labai jaunas, Rudinilsonas Silva turėjo itin tvirtą charakterį. Mintyse jis nuolat kartojo frazę: „Vieną dieną aš jums įrodysiu, kam visa tai“.
Dabar 26 metų vyras į savo gimtinę sugrįžta kaip viena ryškiausių Bisau Gvinėjos futbolo žvaigždžių – vidurio gynėjas yra vienas iš kelių šalies rinktinės kapitonų, yra nuolat įtraukiamas į startinę sudėtį, o jo paslaugų vietiniams treneriams prireikia net ir draugiškų rungtynių metu.
Grįžkime prie fiktyvios autobiografinės knygos apie klajoklį. 2010 metais Rudinilsonas Silva sudalyvavo gyvenimą pakeitusiame turnyre Mozambike. Ten varžėsi visos portugališkai kalbančios Afrikos šalys, tuo metu šiam futbolininkui buvo 15 metų.
Nieko nuostabaus, kad turnyre apsilankė ir keli futbolo specialistai iš Portugalijos – jiems tai buvo puiki proga pasidairyti po Afrikos jaunuosius talentus, galbūt net susieti ateitį su jais.
Būtent taip nutiko ir su šiuo „Kauno Žalgirio“ gynėju. Iškart po sėkmingai susiklosčiusio turnyro Rudinilsonui Silvai buvo ištiestas Portugalijos pasas. Vienas trenerių patikėjo jo sugebėjimais ir pasiūlė persikelti žaisti į Europą.
Dar tais pačiais metais gynėjas apsivilko Lisabonos „Benfica“ klubo rezervinės komandos marškinėlius, po dviejų metų debiutavo ir Portugalijos U-18 rinktinėje. Nėra paslaptis, kad Portugalijoje jaunųjų žaidėjų iš buvusių kolonijų – apstu. Bet tai toli gražu nesumenkina šio futbolininko talento ir, visų pirma, begalinės drąsos.
Viso Portugalijos jaunimo rinktinėse Rudinilsonas Silva sužaidė 23 rungtynes. Dalis jų buvo žaidžiamos ir Lietuvoje. Būtent Europos U-19 čempionatas, vykęs Lietuvoje, tapo dar platesnės futbolininko kelionės po Europą pradžia.
Europos pirmenybėse portugalai su Rudinilsonu Silva užėmė trečiąją vietą. Iškart po bronzinio pasirodymo „Benfica“ išsiuntė gynėją 3000 kilometrų kelionei Šiaurės rytų kryptimi – į Gdansko „Lechia“ klubą.
Gdanske šis Bisau Gvinėjos futbolininkas praleido beveik trejus metus. 2016 metais gynėją pasivijo traumos, „Lechia“ treneris prarado pasitikėjimą savo žaidėju ir pasiūlė jam ieškotis naujo klubo. Toli žemėlapyje Rudinilsonas Silva nesidairė – treneris bedė pirštu į Lietuvą ir garantavo, kad čia jis gaus daugiau žaidybinės patirties.
Tokiu būdu 21 metų jaunuolį po savo sparnu priėmė Lietuvos I lygoje rungtyniavęs Utenos „Utenis“. Tačiau pažintis su Utena ir visa Lietuva truko neilgai – jau po pusmečio klubas ir žaidėjas nusprendė sukti skirtingais keliais.
Tęskime „Klajoklis: svajonės išsipildymas“ scenarijų. Tiesiai iš Utenos Rudinilsonas Silva pakilo 4500 kilometrų skrydžiui į Maroką. Svarbiausia jam buvo žaisti futbolą, o kur tą daryti – jau antraeilis klausimas.
Bet ir Maroke šis vidurio gynėjas laimės nerado. „OC Khouribga“ klube per visą sezoną jis sužaidė vos aštuonis mačus. Reikėjo ieškoti naujos stotelės. O Lietuva – jau pažįstama vieta.
2019 metais Rudinilsonas Silva sukirto rankomis su tuo metu sparčiai augusiu ir naujų žaidėjų ieškojusiu „Kauno Žalgiriu“.
Bėgo 2021 metai, o Bisau Gvinėjos rinktinės lyderis Lietuvoje mušė ir pirmuosius savo karjeroje du įvarčius. Niekur kitur – nei klubiniame nei rinktinių futbole – per aštuonerius metus Rudinilsonui Silvai nepavyko pasižymėti. Ir „atsidarė“, ir laimę šis gynėjas surado Lietuvoje – „Optibet A lygoje“ jis jau sužaidė 43 rungtynes, kas irgi yra jo karjeros rekordas atstovaujant vienam tam pačiam klubui.
Sunki vaikystė, stiprus tikėjimas, gyvenimą pakeitęs turnyras ir tolimos kelionės siekiant vienintelio tikslo – pragyventi iš futbolo. Tokią išskirtinę istoriją pasakotų Rudinilsono Silvos knyga.
Plačiau – interviu:
Šiuo metu esate su savo nacionaline komanda. Kam ruošiatės?
Taip, šiuo metu esu rinktinėje, ruošiamės draugiškoms rungtynėms prieš Žaliąjį Kyšulį.
Ką mes, lietuviai, turėtume ir galėtume žinoti apie futbolą Bisau Gvinėjoje?
Apie Bisau Gvinėjos futbolą pasaulis kol kas nežino nieko, tikrai neatsiduriame populiariausių portalų ir laikraščių antraštėse, skambių pergalių dar neturime. Bet mes turime daugybę talentingų žaidėjų, didelė dalis jų jau išvyko rungtyniauti į Portugaliją.
O apie pačią Bisau Gvinėją? Kokia tai šalis?
Apie mano šalį jūs turbūt negirdėjote nieko, bet mes esame įsikūrę Vakarinėje Afrikos dalyje. Bisau Gvinėja yra be galo svetinga ir nuostabi šalis – jus tikrai priimtų šiltai.
Kokią emociją jums kelia sugrįžimai namo?
Kiekvieną kartą, kai čia atvykstu, jaučiuosi pagaliau sugrįžęs namo. Labai džiaugiuosi matydamas savo vaikystės draugus ir šeimą. Šie sugrįžimai man suteikia daug stiprybės ir motyvacijos, ypač aikštelėje, kai vilkiu savo rinktinės marškinėlius.
Kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas ir kaip atrodė pirmos dienos su šiuo sportu?
Futbolas yra mano didžiausia aistra. Kai buvau mažas, futbolą žaisti buvo tikrai sunku. Tam tiesiog neturėjau beveik jokių galimybių, tekdavo žaisti basomis. Dažnai man net neleisdavo žaisti futbolo, bet dabar užaugęs galiu drąsiai pasakyti, kad tik tikėjimas tuo, ką darai, veda tave į priekį. Tikrai be galo sunkiai dirbau tam, kad išpildyčiau savo pirmąją ir didžiausią gyvenimo svajonę – tapti futbolininku.
Kas padėjo po truputį įgyvendinti tą svajonę, kur buvo lūžis?
Treniravausi geriausioje mūsų šalies futbolo akademijoje. 2010 metais išvykome į portugališkai kalbančių šalių turnyrą Mozambike. Ten man neblogai sekėsi, o turnyrą stebėjo ir keli treneriai iš Portugalijos. Vienas jų mane pastebėjo ir pasiūlė prisijungti prie Portugalijos jaunimo rinktinių. Gavau Portugalijos pilietybę ir sužaidžiau 23 rungtynes nuo 17 iki 20 metų amžiaus grupių rinktinėse. Vėliau nusprendžiau grįžti namo.
Papasakokite plačiau apie debiutą Portugalijos rinktinėje. Kaip tada jautėtės?
Puikiai prisimenu tą debiutą Portugalijos U-18 rinktinėje. Tikrai labai jaudinausi, pradžioje jaudulys buvo milžiniškas. Tiesa, komandos draugai man padėjo nusiraminti ir, beje, pavyko sužaisti visai neblogas rungtynes.
O jums nebuvo sunku tokiam jaunam persikelti į Europą? Ką čia radote?
Kai pirmą kartą atvykau į Europą, tikrai jaučiau kultūrinius skirtumus. Pirmasis mėnesis buvo labai sunkus, reikėjo prie visko priprasti. Bet man pavyko gana greitai adaptuotis.
Dėl Portugalijos ir Bisau Gvinėjos ryšių viskas aišku istoriškai. Bet kaip jūs atsidūrėte Lenkijoje?
2011 metais atstovaudamas Portugalijos jaunimo rinktinei žaidžiau U-19 Europos čempionate čia, Lietuvoje. Užėmėme trečiąją vietą, o po šio čempionato „Benfica“ klubas mane pardavė Gdansko „Lechia“ klubui. Ten praleidau beveik trejus metus, vėliau mane pardavė Utenos „Uteniui“. Tik Utenoje neužsibuvau – čia praleidau tik šešis mėnesius, po kurių mane nupirko vienas Maroko klubas.
Sakote, kad buvote parduotas į Uteną. Kaip viskas tada susiklostė?
Paskutiniais metais Lenkijoje daug nerungtyniavau. Kelis kartus patyriau traumą, treneris nebeleisdavo manęs į aikštelę. Tada mano vadybininkas pasiūlė pasižvalgyti į Lietuvą. Jis žinojo, kad Lietuvoje turėčiau gauti daugiau minučių aikštėje. Taip ir nutiko.
Kas jums labiausiai patinka ir nepatinka Lietuvoje?
Lietuvoje man patinka viskas, tik neįsivaizduoju, kokiu būdu išmokti jūsų kalbą. Atrodo, kad ji neįtikėtinai sunki. Kalba turbūt yra vienintelis dalykas, kurio čia nemėgstu. Man ji per sunki.
Kas nugalėtų tarpusavio rungtynėse – Bisau Gvinėjos, ar Lietuvos rinktinė?
Be jokių kalbų, mano šalies rinktinė įveiktų Lietuvą. Mes turime tikrai nuostabią komandą.
O jūs Bisau Gvinėjoje esate žinomas futbolininkas?
Taip, esu vienas iš rinktinės kapitonų.
Ar jums nekyla bėdų dėl šalčių Lietuvoje?
Pas jus tikrai šalta, bet šalčio aš nebijau, juk trejus metus praleidau Lenkijoje. Kartais net tuo metu, kai lauke sninga, į treniruotes aš atvykstu su trumpomis kelnėmis. Visi komandos draugai juokiasi, na, turbūt tai ir yra gana juokinga. Bet man tikrai nebūna šalta.
Gyvenate Kaune. Galbūt buvote krepšinio rungtynėse?
Taip. Buvau arenoje. Mėgstu visus sportus, o tas vakaras buvo tikrai nuostabus, žiūrėjome Eurolygos rungtynes prieš Barselonos klubą. Puiki patirtis.
Kokia jūsų, kaip futbolininko, dabartinė svajonė?
Mano didžiausia svajonė yra žaisti elitinėse lygose, pasiekti patį aukščiausią lygį. Apie tai svajoja kiekvienas futbolininkas, apie tai svajoju ir aš.
