Anot Manto Katino, mokyklose, ypač mažesnių miestų, mokiniai neskatinami rinktis tiksliųjų mokslų studijų, o vietos švietimo įstaigos neparuošia pakankamai inžinierių.
„Jeigu analizuoji, kiek šiuo metu paruošiama inžinierių Šiauliuose, Panevėžyje ar Klaipėdoje, tai tie skaičiai yra tokie, kad yra egzistencinė grėsmė niekada ten nepritraukti stambaus investuotojo“, – interviu sakė M. Katinas.
Pernai Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) pradėjo veikti Vokietijos automobilių pramonės giganto „Continental“ gamykla, taip pat pavyko pritraukti garsių paslaugų centrų iš JAV.
M. Katinas šį laikotarpį vadina auksiniu, bet perspėja, kad ant laurų užmigti nevertėtų, nes jei Lietuva praras savo pagreitį, pastarųjų metų pergalės taps menkavertėmis.
– Per pastaruosius kelerius metus buvo įspūdingų pasiekimų – į Lietuvą atėjo „Continental“, „Hollister“, kiti dideli investuotojai. Kaip jūs vertinate šį laikotarpį?
– Lietuva niekada neturėjo tokio periodo investicijų srityje. 2017 metais Lietuva buvo pirma Europoje pagal pritrauktas investicijas vienam gyventojui. Aš manau, kad tie metai yra auksiniai.
Tik kiekvienais metais besidžiaugdamas tuo, kad Lietuva užlipo į kalno viršūnę, sakau, kad ta pergalė bus labai menkos vertės, jei mes tik pasiekę ją, iškart ir nusileisime. Sunkiausias uždavinys yra pasinaudoti Airijos sėkmės istorija ir tą aukštą rezultatą demonstruoti dešimtmečius, tada Lietuva iš esmės pajus didelį poveikį.
– Ar sutinkate, kad yra klasterių formavimosi tendencija? Pavyzdžiui, prie „Continental“ praėjusių metų pabaigoje į Lietuvą atėjo smulkesni automobilių pramonės žaidėjai – „Leesys“, „Bar Cargolift“, „Mikron“.
– Ne visose industrijose ta trauka yra didelė. Automobilių pramonėje ji yra reikšminga. Mes turėjome hipotezę, kad „Continental“ ir „Hella“ atėjimas leis (formuotis klasteriams – BNS) ir šie metai parodė, kad ta hipotezė buvo teisinga. „Leesys“, „Bar Cargolift“ ir „Mikron“ yra trys nedidelės automobilių pramonės įmonės, kurios iš esmės susijusios su ta įtaka.
Jos ne visos dirba su „Continental“, tai daugiau susiję su įvaizdiniu elementu, kad šalis įeina į automobilių pramonės tinklą. Kai kurios kompanijos turi sutartis su „Continental“, kitos absoliučiai nesusiję, bet iš esmės „Continental“ joms vis tiek daro įtaką, jis yra kaip traukos centras.
– Vis dėlto išėjo „Barclays“, apie pasitraukimą iš Lietuvos svarsto vienas didžiausių Kauno darbdavių „Intermedix“, jau atleidęs apie pusę darbuotojų. Ar tai yra labiau pavieniai atvejai, nesusiję su Lietuvos verslo aplinka, ar tai yra tam tikras signalas?
– Mes analizavome tuos atvejus, jie yra pavieniai. Tai reiškia, kad apskritai Lietuva per daug dramatiškai reaguoja, kad iš kelių šimtų ar tūkstančių verslų kažkas nusprendžia pakeisti savo verslo filosofiją. Kol tos įmonės aiškiai nerodo, kad Lietuvos konkurencinė aplinka jas stabdo, tai yra tų verslų sprendimas.
Tai yra normalu, kad dalis verslų pakeis savo sprendimus ir išeis, todėl svarbiausia yra pastebėti, ar jos tą daro tik iš savo verslo intereso, ar tai susiję su lokacijos trūkumais.
– Galbūt šios įmonės ieško pigesnės darbo jėgos?
– Lokacijų pasikeitimai susiję ir su tuo, kad dalis darbo vietų iškeliauja į dar brangesnes lokacijas. Todėl ta hipotezė, kad įmonės išeina kur pigiau, irgi neatlaiko argumentacijos.
– Ką pavadintumėte svarbiausia praėjusių metų investicija?
– Pagrindinis pasiekimas yra turbūt tai, kad į paslaugų ekonomiką atėjo aukščiausio lygio prekės ženklai iš JAV – „AmerisourceBergen“, „McKesson“, „Dana“. Tai yra vadinamojo pirmojo lygio kompanijos ir jos mums, kaip ir „Continental“, turės labai didelę įtaką įvaizdžio prasme. Patekti į „Fortune 500“ kompanijų pasirinkimo lauką, tikrai yra svarbus Lietuvos pasiekimas.
– 2018 metus jūs vadinote finansinių technologijų (fintech) metais. Pernai tų pirmo ryškumo žaidėjų neatėjo, todėl ar galima sakyti, kad tas fintech bumas, kuris buvo 2017-2018 metais, yra šiek tiek aprimęs?
– Nemanau, kad praėję metai buvo blogi fintech'ui, skaičiai to nerodo. Aš sakyčiau, kad pirmieji metai buvo dėmesio prasme labai intensyvūs, visa žiniasklaida degė. Kaip ir visa kita gyvenime – praeis dar septyneri metai, apie tai niekas neberašys, nes tai atrodys savaime aišku.
Geras pavyzdys – paslaugų centrų industrija. Visiems atrodo, kad tai yra natūraliai besivystanti sritis ir čia nėra apie ką šnekėti. Su fintech bus panašu.
– Paslaugų centras iš šalies gali išeiti daug greičiau ir paprasčiau. Ar „Investuok Lietuvoje“ turi aiškią kryptį, kad būtų siekiama pritraukti daugiau investicijų į gamybą? Ar jums tiesiog yra svarbu pritraukti didelį vardą, nesvarbu, ar tai būtų gamybos įmonė, ar paslaugų centras?
– Yra svarbu diversifikuoti savo portfelį. „Investuok Lietuvoje“ savo vidinėje struktūroje turi atskiras gamybos, technologijų ir paslaugų centrų komandas. Tai reiškia, kad mes turime atskirus tikslus kiekvienam iš šių sektorių. Lietuvai svarbu pritraukti tam tikrą dalyvių skaičių į visus paminėtus sektorius. Jie vienas už kitą nėra blogesni. Nebus taip, kad visi Lietuvoje dirbs fabrikuose.
– Ar jus tenkina investicijų diversifikacija?
– Lietuvoje silpnesnioji dalis yra gamybos sritis ir mums reikėtų ją stiprinti. Baltijos šalys apskritai į gamybą pritrauktų investicijų srityje yra tam tikroje Europos paraštėje. Reikia nugalėti daug stereotipų, natūralių apribojimų, tarkime, logistikos, kad mes šitą savo silpnybę kažkiek subalansuotume.
– Kodėl didžiosios investicijos pastaraisiais metais ateina būtent į Kauno LEZ, o ne kitus LEZ'us?
– Čia ne LEZ yra veiksnys, čia yra miestų talentų paklausos ir pasiūlos dalykai. Vienas liūdniausių dalykų – jeigu analizuoji, kiek šiuo metu paruošiama inžinierių Šiauliuose, Panevėžyje ar Klaipėdoje, tai tie skaičiai yra tokie, kad yra egzistencinė grėsmė niekada ten nepritraukti stambaus investuotojo. Valstybės mastu būtina imtis priemonių, kad tuose miestuose kurtųsi kompetencijų centrai inžinerijos srityje.
– Ar faktas, kad stambiosios įmonės pasirenka Kauną, reiškia, kad Kauno technologijos universitetas ruošia gerus specialistus?
– Akivaizdu, kad ir Vilnius, ir Kaunas gauna didžiąją dalį investicijų dėl to, kad juose yra talentų ruošimo mechanizmai. Pavyzdžiui, iš visų Lietuvos IT talentų 70 proc. gyvena Vilniuje. Tai automatiškai ir parodo, kaip miestui sekasi pritraukti tarptautinius žaidėjus.
Jeigu kalbėtume apie Klaipėdą, kuri lygiai taip pat galėtų pretenduoti į paslaugų ekonomiką – paklauskime savęs, kiek IT specialistų ta rinka ruošia arba kiek jų turi. Aš manau, kad Lietuvai reikia labai stipriai susirūpinti dėl regioninės ekonomikos vystymo.
– Be talentų trūkumo, kas dar trukdo investuotojams ateiti į regionus? Ką jums sako investuotojai, kurie galbūt domisi, bet dvejoja, ar investuoti regione?
– Yra svarbūs ir kiti dalykai – ar yra vietinė užsieniečių bendruomenė, ar švietimo institucijos kalba angliškai ir turi žmonių, kurie puikiai supranta verslo poreikius, ar profesinė mokykla turi modernią įrangą ir yra pasiruošusi pameistrystės moduliui. Visi šitie dalykai yra vertinami vizito metu. Pastaruosius ketverius metus miestai labai stengiasi, bet daug sprendimų šiuo metu guli nebe savivaldos, o nacionaliniame lygmenyje.
– Pernai labai daug kalbėjote apie švietimą, jį vadinote Lietuvos Achilo kulnu. Ar pamatėte bent minimalių žingsnių į teigiamą pusę?
– Minimalių yra. Mes dirbame su universitetais, kai kuriomis kolegijomis, adaptuojamos kai kurios programos, universiteti svarsto įdiegti naujų kompetencijų modulius. Tie požiūrio kampai yra pozityvūs. Kas neramina, tai jei pažiūrėtume demografinius dalykus, studentų skaičius inžinerinėje ir IT srityje mažėja. Iš kitos pusės – aukštosios pramonės poreikiai, kurių dabar Lietuvoje tenkinamos tik nišos.
Mūsų darbe aktyviai matome, kad yra daugybė poreikių pasaulyje ir investuotojų, kurie ieško mašininio programavimo specialistų, embedded software (liet. įterptinės sistemos) – visos pasaulio kompanijos ieško žmonių, kurie geba į mašiną įdėti programinę įrangą.
Biotechnologijų ir medicinos pramonėje reikalingi doktorantai ir mokslinių tyrimų kompetencijų turintys žmonės, kurie gali atsakyti į tam tikras mokslinių tyrimų tematikas. Ir šioje srityje Lietuva yra nutolusi šviesmečiais nuo to, ko mums reikia, kad konkuruotume tame pasaulyje.
– Kai „HCL Technologies“ Vilniuje atidarė savo biurą, jie žadėjo bendradarbiauti su universitetais. Ar tai yra dažna praktika, kai užsienio investuotojas bendradarbiauja su universitetais ir ar jūs šią praktiką skatinate?
– Mes labai skatiname tą bendradarbiavimą, mūsų rinkai labai svarbu, kad modernūs verslai bendradarbiautų su universitetais, kolegijomis, profesinėmis mokyklomis, kad jie adaptuotų programas ir atspindėtų tam tikrus poreikius.
Geri pavyzdžiai yra „Moody's“, kurie investavo rekordinę sumą į ISM universiteto bendras iniciatyvas, kurios leis ugdyti talentus. Tikrai žinau, kad automobilių pramonės įmonės bendradarbiauja su technologiniais universitetais, tai čia kaip ir viskas gerai.
Problema, kad bendradarbiavimas neišsprendžia bazinių dalykų, kurie įvyksta vidurinėje mokykloje. Jeigu inžinierių įstoja mažiau, tai bendradarbiaujant su universitetu tu tos problemos neišsprendi, tik tam mažam skaičiui studentų padedi adaptuotis prie poreikių. Bazinės problemos įvyksta jau mokykloje, kai didelė dalis vaikų išsirenka specialybes, kurios nereikalauja matematikos, loginių kompetencijų, ir tai automatiškai apriboja jų galimybes ateityje.
– Bet vaikai, atrodo, yra skatinami rinktis tiksliuosius mokslus.
– Visi skaičiai rodo, kad ta situacija prastėja, su tuo neįmanoma ginčytis, nes matematikos rezultatai blogėja, mažėja žmonių, besirenkančių chemijos, fizikos valstybinius egzaminus. Mano asmeniniu įsivaizdavimu, labai mokyklose silpnėja mokytojų sritis, kuri sugeba sudominti vaikus tais dalykais. Tai automatiškai tampa apribojimu jau vėlesnėse klasėse.
– „Investuok Lietuvoje“ yra išsikėlusi tikslą pritraukti daugiau investuotojų į gyvybės mokslus. Kodėl būtent ši sritis pasirinkta ir kokį potencialą čia matote?
– Gyvybės mokslai yra strateginė valstybės sritis, ją jau dešimtmetį išskiria mažiausiai dvi Vyriausybės. Pagrindiniai apribojimai yra, kad tai nėra tokia lengva sritis, kaip kitos, ir įmonės sprendimus priima daug sunkiau.
Čia irgi yra labai svarbus mokslinio potencialo ir ekosistemos lygis. Labai daug investicijų į šį sektorių ateina per įsigijimus. Tiek „Thermo Fisher“, tiek „Teva“ į Lietuvos rinką įėjo įsigiję egzistuojančias įmones. Kai kalbi su sektoriaus gigantais, jie teigia visada esantys pasiruošę įsigyti nedidelį mokslinį startuolį. Lietuvoje tų mokslinių startuolių skaičius, palyginti su mūsų ambicijomis, yra labai mažas. Duomenys rodo, kad gyvybės mokslų srityje yra nepilna startuolių ekosistema.
– Ar matote galimybę per artimiausius 3-4 metus pritraukti naujų „Continental“ lygio banginių? Galbūt su tokiais kalbamasi?
– Mūsų pačių tiksluose yra stambių gamybinių investicijų pritraukimas ir manome, kad tai pasiekti yra realu. Turime kelias kompanijas, kurios yra svarstomų sąraše, be jokių garantijų, kad jos pasirinks Lietuvą. Iš kitos pusės, labai neaišku, kas vyksta pasaulio ekonomikoje ir šiuo metu tas neaiškumas nėra palankus tokių investicijų pritraukimui.
Didžioji dalis investicijų ateina iš Vakarų Europos, kuri patiria įvairius signalus. Kai tai išsispręs, bus labiau aišku, į kurią pusę juda viso pasaulio ekonomika – kyla ar leidžiasi.
– Dėkoju už pokalbį.
