Atlikėja savo sekėjams socialiniuose tinkluose išsamiai papasakojo apie tai, kaip sužinojo apie sūnaus sutrikimą, su kokiais jausmais, iššūkiais jai teko susidurti ir kaip šeimai su tuo gyventi sekasi šiandien. Pasakojimu Katažina sutiko pasidalinti ir su naujienų portalu tv3.lt.
„Noriu padėkoti Dievui, kad per šį iššūkį, per šią kelionę leido man suprasti, kokia galia yra meilė, – ašarų neslėpė Katažina. – Mūsų kelionė su Donatu prasidėjo, kai jam sukako dveji metukai. Tuomet pastebėjome, kad kažkas truputį ne taip. Aš gal iki tol net nesureikšminau to, kad jis vengė prisilietimų, mėgo pabūti tyloje, nes mano vyras yra didelis intravertas. Tai aš vis ir nurašydavau tuos dalykus sakydama, kad jis panašus į tėtį, kad jo toks būdas. O Kornelija labiau mamytė, labiau kikenanti...
Taip mes gyvenome iki dvejų su puse metų. Bet vieną dieną su vyru nuvykome į darželį, kuriame vyko šventė. Vaikai tėvams paruošė pasirodymą. Šioje vietoje su vyru sustingome – mūsų sūnus elgėsi taip keistai, lyg kitame išmatavime. Jis buvo lyg kosmose, lyg nematė, negirdėjo žmonių. Kiti vaikai taip nesielgė. Tuomet supratome, kad kažkas nėra gerai.“
„Po pasirodymo susimąstėme dėl jo, bet į nieką nesikreipėme. Apskritai žodis „autizmas“ tuo metu mums buvo svetimas – nieko absoliučiai apie tai nieko nežinojome, tik teko girdėti nuogirdas“, – sakė ji.
Moteris dalijasi pirmuosius autizmo požymius pastebėjusi dar kai Donatas miegodavo lovelėje, tačiau tada ji juos nurašė kitoms sveikatos problemoms.
„Lovytėje teko pamatyti tokį vaizdą, kai ateidavome su juo ir sveikindavomės, jis net neatsisukdavo. Vis vien vaikai vienaip ar kitaip sukruta, sujuda, o iš Donatėlio nebuvo jokio ženklo. Suabejojome ir mes – galbūt jis negirdi. Tačiau kitus dalykus jis girdėdavo. Supratome, kad reikia pasitikrinti“, – kalbėjo atlikėja.
Galiausiai jie pateko į Vaikų raidos centrą, kur sulaukė specialistų pagalbos ir padrąsinimo.
„Patekome į raidos centrą, kur mums atsivėrė kitas pasaulis. Buvau tokia pilna adrenalino ir stengiausi visą informaciją sudėti į save. Per tas dienas nespėjau nei išsiverkti, nei paliūdėti. Ten mus iškart pagyrė, kad esame labai drąsūs ir geri tėvai, kad taip anksti kreipėmės dėl vaiko. Nesuprantu tėvų, kurie kažko delsia, jų savybes nurašo jaunam amžiui ir sako: „ai, jie išaugs“. Tokiu elgesiu mes kenkiame savo vaikams, užuot jiems padėję, mes tik juos leidžiame į duobę“, – teigė ji.
„Abejonių dėl autizmo neliko. Jis vengė akių kontaktų, vengė prisilietimų, nereagavo į vardą, nesakė žodžio mama, nemėgo nei uogų, nei vaisių, nei daržovių. <...> Nuvykus daryti tyrimo buvo sunku jį išlaikyti, jį teko migdyti, – kalbėjo atlikėja. Ji tikino, kad pirmomis dienomis ji ėmė aktyviai veikti, ieškoti išeities ir pagalbos sūnui. – Ėmėme naudotis kortelėmis, gyventi pagal šabloną, viską daryti pagal taisykles. <...> Viską taikiau, ką sakė specialistai, buvo be proto sunku. Kai Kornelija galėjo pati valgyti, pati apsirengti, Donatas to nežinojo, nemokėjo ir neįsivaizdavau, kaip mes sugebėsime tai padaryti.“
Tačiau su pagalba atėjo ir noras kuo labiau padėti vaikui. O tai, anot moters, ją privertė pamiršti apie kitus jos vaidmenis.
„Tiek pasinėriau į terapeuto vaidmenį, kad vaikui pamiršau būti mama. <...> Aš absoliučiai pamečiau save, pamečiau šeimos vertybes. Pradėjau klausytis absoliučiai visų nuomonės – pradedant terapeutais, baigiant giminaičiais, draugais ir net svetimais žmonėmis. Man atrodė, kad visi geriau žino – tik ne aš. Kad visi geriau patars, kaip jį išmokyti valgyti ir kaip jį geriau išauklėti“, – sakė ji.
„Kai prieidavau prie Donato, kuris sėdėdavo ant sofos, jis pabėgdavo. O aš tiesiog norėdavau prisiglausti prie savo vaiko. Geriau šio jausmo neįsivaizduoti. O dar ir virė gyvenimas, buvo Kornelija, kuri juk niekuo dėta. Pasidariau geriete visų akyse, ėmiau labai stengtis. <...> Grįžimas į namus man tapo kančia. Aš nenorėjau grįžti namo. Grįždavau iš koncertų pavargusi, o Donatas dar ilgai ilgai nemiegojo naktimis. Žinojau, kad reikės jį migdyti, o procesas trukdavo ilgas valandas. Tai kainavo ir nervų, ir streso. Ilgiau pasilikdavo mano sesė, auklė, Deivydas.
Važinėdavau ratais ir laukdavau, kol užmigs vaikai. Vienu metu net klausiau vyro – gal aš nemyliu vaikų? Gal man nereikėjo gimdyti? Gal per vėlai, gal kažką ne taip padarėm? Gal mus Dievas baudžia? Kodėl aš nenoriu grįžti namo? Labai ilgai nesupratau, kas esu. Norėjau būti ir gera mama, ir gera atlikėja, ir gera žmona. Nebegalėjau savęs pakęsti. <...> Po kurio laiko plakiau save už tai, ką tada drįsau pasakyti. Kreipiausi pagalbos į psichoterapeutą.
Ne visi suprato ir palaikė. Tačiau šiandien esu labai laiminga, kad ir kaip keistai beskambėtų.“
Visą Katažinos transliaciją galite žiūrėti jos socialiniuose tinkluose:
