Netoli Marijampolės esančio Šunskų miestelio gyventoja Ina Kereišienė uoliai laikosi senųjų lietuvių tradicijų. Viena didžiausių švenčių šeimoje – Velykos. Nuo šio pirmadienio katalikai visame pasaulyje mini Didžiąją savaitę. Ji tęsis iki Velykų sekmadienio. Tuomet baigsis ir 7 savaites trunkanti gavėnia.
„Tegu per gavėnią išvis jokių muzikos garsų kad nebūtų, jokių dainavimų. Tik giesmės buvo giedamos. O jau kai Didžioji savaitė – tai jau viskas suvaržyta“, – sako Šunskų gyventoja Ina Kereišienė.
Šią savaitę nuo senų laikų katalikai ypač griežtai laikydavosi pasninko. Štai ir Ina pasakoja, kad tėvai net vaikams neduodavo nei mėsos, nei pieno produktų.
„Tegu per gavėnią žmonės irgi laikėsi. Mano vaikystėje, tai mėseles gaudavome tik sekmadienį. O per visą savaitę buvo natūralus maistas. Sėmenų aliejus rėmė viską“, – pasakoja I. Kereišienė.
Anot Inos, didžiausi pasiruošimo Velykoms darbai prasidėdavo Didįjį ketvirtadienį. Šią dieną būdavo kuopiami namai, tvarkomi sodai, valomi kaminai. Tą patį sako ir etnologai. Marijampolės krašto ir prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkė pasakoja, kad senovėje Didysis ketvirtadienis dar buvo vadinamas „čystuoju“.
„Bažnytinės apeigos nukeliavo ir į mūsų gyvenimą. Tai, tarkim, kai kunigas Didžiojo ketvirtadienio mišiose plauna kojas, taip ir žmonės. Tą dieną turi pasiruošti namus. Turi susitvarkyti, išsivalyti. Tai buvo didžiojo tvarkymosi diena. Plaudavo grindis, valydavo langus“, – teigia muziejininkė Agnė Kaulickienė.
Senovėje žmonės tikėjo, kad išsišveitus namus per Didįjį ketvirtadienį – kartu su nešvarumais dings ir nelaimės. Anot etnologės, Didįjį penktadienį žmonės nurimdavo ir susikaupdavo. Net malkų nekapodavo.
„Didžiojoje savaitėje svarbus Didysis penktadienis, kurio metu labai akcentuojamas pasninkas, ramybė, susilaikymas, tyla. Apskritai visos gavėnios metu, ypač Didžiosios savaitės metu, negalima bartis, pyktis, pavydėti, negalima niekam nieko skolinti“, – kalbėjo A. Kaulickienė.
O šeštadienį sodybos vėl atkusdavo. Pradedama ruošti Velykų valgius ir, žinoma, dažyti kiaušinius. Marijampolės muziejaus etnologė sako, kad senovėje dažniausiai tam pasitelkdavo gamtoje augančius augalus. Juos nuvirdavo ir išeidavo vienokia ar kitokia spalva. Žinodavo ir gudrybių, kaip spalvas padaryti ryškesnes. Vienas seniausių ir populiariausių kiaušinių marginimų būdų – raugas, ruoštas iš juodalksnio žievės ir bet kokio surūdijusio metalinio daikto.
Pabuvę tokiame rauge, kiaušiniai nusidažo sodriai juoda spalva. Šis dažymo būdas dabar naudojamas itin retai. Žmonės dažų tiesiog nusiperka. Etnologai sako, kad nemažai yra primirštų Velykų tradicijų. Seniau be sviestinio avinėlio neapsieidavo nė vienas šventinis stalas. Dabar retai kas jį daro. Muziejininkė Jurgita Jasevičienė jį formuoja šaukštais. Ir sako, kad tai ne tik puošia stalą, bet ir turi prasmę.
„Ta tradicija Lietuvoje primiršta. Būdavo ant kiekvieno stalo. Dėdavo arba sviestinį avinėlį, arba avinėlio skulptūrą ir simbolizuodavo Jėzų Kristų, kančią ir paaukojimą“, – sako muziejininkė Jurgita Jasevičienė.
Pagal tradicijas, margučiais būtina apdovanoti artimus ir brangius žmones. Taip linkima sėkmės ir sveikatos. Žinoma, karantino metu šios tradicijos nepatariama puoselėti.
