Atsimenu, kai nežinodavau, kodėl sunku būti paaugliu ir kodėl viskas atrodo taip velniškai sudėtinga. Pyktis ir užsidarymas buvo tarsi atsakymas į visus klausimus. Tiek aš, tiek mano bendraminčiai turėjome sukaupto įniršio, kurio tiesiog nebuvo kur "padėti". Gerai, kad bent jau apleistų gamyklų langai išklausydavo mūsų bėdas ir užjausdavo. Tėvai taip pat mus išklausė, tiesiog požiūrio į pasaulį skirtumas tarp mūsų ir jų priminė bedugnę. Socialiniai pedagogai visada kėlė juoką. Nepavykę mokytojai, stropiai dirbantys savo darbą. Nereikėjo priežiūros, reikėjo supratimo.
Visada iškrisdavome iš nustatytų kategorijų "Sportininkas" ar "Moksliukas". Mums tiesiog nerūpėjo tai, kas pagal moralines nuostatas turėjo rūpėti. Tikriausiai turėjome per daug klausimų, į kuriuos atsakymų niekas negalėjo duoti, o ir bandyti nenorėjo.
Žiūrėdamas į šią situaciją iškyla JAV vaizdas 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Daug nusivylusių ir atkritusių jaunų žmonių. Ateities miglotumas, moralinė krizė, nedarbas, socialinės problemos - tų dienų realybė. Taip pat jaučiasi ir dalis dabartinio Lietuvos jaunimo. Skirtumas tas, kad jaunieji amerikiečiai turėjo žmones, kurie buvo jų atstovai, pagal kuriuos jie galėjo rėkti, kurių dėka galėjo pasijusti, lyg jie ne vieni planetoje. Žmonės, padėję jaunimui, buvo muzikantai. Alternatyvaus roko, rėkiančio apie JAV problemas, iškilimas uždegė viltį jaunųjų širdyse ir leido jiems pasijausti suprastiems ar atstovaujamiems.
Ką turime Lietuvoje? Muzika seniai prarado jaunimo dalį, bent kiek suinteresuotą socialinėmis problemomis. Lietuvos muzika "padeda" jaustis dar labiau paliktam už visuomenės borto. Jaunimo organizacijos pilnos būsimų institucionalistų, nesugebančių atrasti jokio ryšio tarp žmogaus ir taisyklių laikymosi.
Tapau studentu, lyg ir perėjau paauglystę, bet niekas nepasikeitė - jaučiu, kad tokių žmonių kaip aš niekas nemato. Mes - dingusi karta, kuri vieną dieną pakeis šios valstybės veidą. Mes - neišgirsti balsai, neišklausytos mintys. Mes - Lietuvos ateitis.
