Žinoma, prezidento rinkimai ir dainų konkursai, nepaisant jų masto, yra visiškai skirtingi dalykai, tačiau kai ką bendro čia galima įžvelgti. Bendra pirmiausia jau tai, jog abi šios priemonės vyko praktiškai vienu metu. Aišku, toks sutapimas yra tiesiog atsitiktinumas. Kur kas įdomiau yra tai, jog ir Lietuvos prezidento rinkimų favoritė, ir Eurovizijos dainų konkurso laimėtojas nugalėjo didele persvara.
Yra pagrindas teigti, jog šių akivaizdžių laimėjimų pagrindas buvo panašus – tai iš anksto sukurtas įvaizdis. Apie eurokomisarę Dalią Grybauskaitę kaip galimą Lietuvos prezidentę buvo diskutuojama ir rašoma jau keleri metai. Oficialiosios prezidentinės kampanijos metu ji sugebėjo išlaikyti sukurtą įvaizdį. Šie rinkimai parodė tokį ryškų kandidatės pranašumą, jog, pasirodo, diskusijos, prireiks antrojo rinkimų turo ar ne, neturėjo jokios prasmės. Nepaisant to, jog debatai tarp kandidatų į prezidentus nerodė tokio didelio skirtumo tarp pretendentų. Buvo ir kitų veiksnių, kurie užtikrino pergalę eurokomisarei. Visiškai akivaizdu, jog eurokomisarė, dabar jau ir Lietuvos prezidentė, kaip asmenybė buvo akivaizdžiai pranašesnė už likusius varžovus (išskyrus gal būt kitą pretendentę, kandidatavusią taip pat kaip nepriklausoma kandidatė). Tas, aišku, imponavo rinkėjus. Įvaizdžio svarbą suvokė ir socialdemokratų partijos deleguotas į prezidento rinkimus Algirdas Butkevičius rinkimų dienos vakarą pareiškęs, jog rinkimų rezultatai būtų kitokie, jei jis būtų pradėjęs jiems ruoštis bent prieš metus. Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, jog prieš metus laiko nei jis pats, nei kas kitas nei nesapnavo apie Algirdo Butkevičiaus galimą dalyvavimą prezidento rinkimuose.
Analogiškai galima paaiškinti ir Eurovizijos dainų konkurso baigtį. Žinovai teigia, jog šiame Eurovizijos dainų konkurse buvo ne vienas atlikėjas, niekuo nenusileidžiantis konkurso laimėtojui, bet prieš finalinį konkurso etapą susiformavusi išankstinė nuomonė savo padarė. Greičiausiai šio konkurso rezultatas būtų ir kitas, jeigu kaip buvo iki šiol, būtų balsavę tik žiūrovai. Bet tai jau detalės, į kurias nėra prasmės gilintis gerai neišmanant šios srities.
Rinkimų baigtis leidžia teigti, jog mūsų galimų rinkimų rezultatų prognozė (turima omenyje straipsnis „Istorijos pasiųstas mesijas Lietuvai gelbėti ir kiti“) iš esmės pasitvirtino. Nors, tiesą sakant, tokios aiškios rinkimų favoritės persvaros mes nesitikėjome. Socialdemokratų partijos kandidato į prezidentus rinkimų rezultatas vertintinas teigiamai, turint omenyje, kad jį palaiko ne visi partijos nariai ir tuo pačiu atitinkama dalis elektorato. Šios partijos patriarcho nuomone, A. Butkevičius buvo geras ministras – ypač susisiekimo (turbūt reikėtų suprasti, jog finansus reikėtų palikti Z. Balčyčiui), tačiau kaip prezidentas jis vargu ar tinkamas ir neabejotinai prilygsta nepartinei kandidatei Daliai Grybauskaitei, už kurią ir ir jis pats balsavo. Toks atviravimas akivaizdžiai rodo, jog partijoje tebevyksta trintis tarp nomenklatūrinės-oligarchinės partijos dalies ir vadinamųjų „grynųjų“ socialdemokratų. Turint omenyje, jog pagal apklausų duomenis pusė šios partijos narių palaikė nepartinę kandidatę, tai Algirdo Butkevičiaus surinkti beveik 12 proc. rinkėjų balsų, kuris viršija partijos reitingus, rodo, jog jam pavyko konsoliduoti dalį kairiųjų elektorato.Antra vertus, tokia padėtis partijoje rodo, jog Algirdas Butkevičius bet kokiu atveju neturėjo jokių galimybių laimėti rinkimus, net jei ir būtų vykęs antrasis rinkimų turas. Galbūt tai ir paaiškina šio kandidato pradinį požiūrį į rinkimus ir savo galimybes.
Antra vertus, kiti du partijų iškelti kandidatai Valentinas Mazuronis ir Loreta Graužinienė neturi pagrindo labai džiaugtis rinkimų rezultatais. Jų surinkta rinkėjų balsų procentinė dalis yra gerokai mažesnė negu šių partijų reitingai. Tai rodo, jog didelė dalis Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijų elektorato balsavo už nepartinę kandidatę Dalią Grybauskaitę, bet ne už savo partijų iškeltus kandidatus. Be abejonės rinkimų rezultatai šių partijų kandidatams būtų kur kas palankesni, jeigi į prezidentus kandidatuotų šių partijų pirmininkai. Antra vertus, aišku ir tai, kad rinkimų rezultatų iš esmės tai nepakeistų.
Dar kartą reikėtų pasidžiaugti, jog turėjome tokį kandidatą į prezidentus, kaip generolą. Turbūt rinkėjus gerokai pralinksmino generolo įsitikinimas, išreikštas balsavimo dieną, jog jis būtinai laimės rinkimus. Vienaip atrodo, kai tokį įsitikinimą pareiškė rinkimų favoritė, ir visai kitaip – kai tą skelbia akivaizdus autsaideris. Manytume, jog tos kelios dešimtosios procento surinktų rinkėjų balsų yra nemažas generolo pasiekimas.
Nežiūrint ryškios rinkimų favoritės pergalės rinkimuose, negalima nepastebėti, jog rinkimuose dalyvaujančių skaičius buvo toks pats, kaip ir įprasta – apie pusė rinkėjų rinkimuose nedalyvauja. Reiškia ir šiai nepartinei kandidatei nepavyko įtikinti abejojančių. Iš tikrųjų šiuose rinkimuose tik pasiskirstė balsai – dalis rinkėjų, paprastai balsuojančių už savo pasirinktas partijas, šį kartą balsavo už nepartinį kandidatą. Neabejotina, jog už rinkimų favoritę balsavo didžioji dalis valdančiosios koalicijos elektorato, dar reikėtų pridėti nemažą dalį socialdemokratų elektorato, kurį paskatino taip balsuoti partijos garbės pirmininko pozicija, o taip pat dėl įvairių priežasčių už lyderę balsavusio Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos elektorato. Tokia situacija, manytume, neleidžia daryti kokių nors radikalių išvadų ir leidžia teigti, jog politinėje plotmėje kažkokių kardinalių poslinkių neįvyko. Tuo pačiu norėtume paprieštarauti dar iš sovietmečio likusiam teiginiui, jog dalyvavimas rinkimuose yra pilietinė pareiga. Iš tikrųjų demokratinėje visuomenėje kiekvienas pilietis turi teisę rinkti ir būti išrinktas, o kaip jis pasinaudos šia teise, tai jau jo reikalas. Nedalyvavimas rinkimuose yra taip pat pilietinės pozicijos išraiška.
Pirmiesiems išrinktosios prezidentės pareiškimams dėl jos veiklos krypčių galime tik pritarti. Kaip pareiškė Prezidentė, ji reikalaus ištaisyti naktinių Seimo posėdžių padarytas klaidas, lengvinti smulkaus ir vidutinio verslo mokesčių naštą ir sudaryti jam palankesnę aplinką (nors ir iki šiol smulkiojo ir vidutinio verslo gynėjų nors vežimu vežk), ginti labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių interesus, demonopolizuoti ekonomiką, įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir kt. Visiems šiems žingsniams reikėtų tik pritarti. Galima nebent abejoti dėl Prezidentės požiūrio į progresinius mokesčius. Atrodo, Prezidentė neleis ramiai miegoti ir ministrams, kuriuos premjero teikimu ji pati ir skirs. Tik manytume, jog prie penkių „probleminių“ ministrų dar reikėtų prijungti ir Švietimo ir mokslo ministrą, kadangi dabar vykdoma aukštojo mokslo reforma kelia dideles abejones.
Atrodo, tikrai bus likviduotas korupcinis Leo LT junginys, kurio sukūrimas prieštarauja ne tik LR Konstitucijai, bet ir ES teisės aktams, kuriuos Prezidentė be abejonės puikiai žino. Žinoma, labai gaila mūsų premjero, daug pastangų įdėjusio į šį 2K projektą. Premjero idėja išties nebloga – pertvarkyti šio junginio valdymo struktūrą, paskiriant į ją savo žmones, per kuriuos galima būtų dalį finansinių srautų nukreipti į partines kasas ir asmenines kišenes. Kaip ten bebūtų, matyt, su šia netektimi teks susitaikyti. Lietuvos žmonės dėl to tikrai nepergyvens. Tačiau ramybės neduoda mintys, jog demonopolizavus energetikos sektorių, dalis jo gali atitekti, kaip sakydavo garsusis Ostapas Benderis, „konkuruojančiai firmai“, kuri galbūt savo finansiniais ištekliais prisidėjo prie įvaizdžio formavimo. Bet galbūt mes ir klystame. Antra vertus, jeigu privatizavimas vyks teisėtai ir skaidriai, o iš to turės naudos valstybė, t.y. mes visi, tai čia nieko blogo nebus. Jeigu toks sandoris iš tikrųjų įvyktų, tai leistų suprasti ir kai kuriuos dabar vykstančius procesus.
Labai keista, jog visis kandidatai į prezidentus, deklaravo savo ryžtą kovoti su oligarchais, pasirodo, net nežino, kas tie oligarchai. Išties sunki ir labai pavojinga kova, kai kovoji nežinia su kuo. Tik viena kandidatė, laimėjusi rinkimus, pareiškė turinti 100 žmonių, valdančių šalį, sąrašą. Nelabai aišku, kaip tas sąrašas susijęs su oligarchais, bet būtų įdomu žvilgtelti į jį, o kartu sužinoti, ką Prezidentė ruošiais daryti su sąraše esančiais asmenimis. Per paskutinius kandidatų debatus televizijos laidoje „Duokim garo“, eurokomisarė, dabar ir Lietuvos Prezidentė, visiems Lietuvos žmonėms pažadėjo nedelsiant po rinkimų, t.y. jau pirmadienį paskelbti šį sąrašą. Deja, praėjo ir pirmadienis, ir antradienis, tačiau pažadas dar neištesėtas. Negi tai bus pirmas barjeras, ties kuriuo suklups mūsų išrinktoji Prezidentė?
Gediminas Davulis
