Latvijos viešojoje erdvėje šiuo metu vedamos aktyvios diskusijos dėl skubaus valstybei priklausiusio „Citadele“ banko turto pardavimo. Reiktų priminti, kad bankas dar 2008-aisiais perėmė bankrutavusio „Parex“ teises ir pareigas. „Citadele“ turi kelis filialus, taip pat ir Lietuvoje. „Parex“ savo metu priklausė Valerijui Kargunui ir Viktorui Krasovickiui, o 2008-ųjų pradžioje buvo antras stambiausias Latvijos bankas, kurio aktyvų vertė – 4,9 mlrd. eurų. Bankas taip pat veikė keliuose buvusios Sąjungos, kurią palietė 2008-ųjų krizė, rinkose. Pasitikėjimo netekimas ir panika privedė prie to, kad banko indėlių skaičius, palyginti su 2007-aisias, nukrito 36 proc. 2008-ųjų lapkritį Latvijos vyriausybė pateikė banko gelbėjimo planą, suteikdama beveik 2 mlrd. eurų pagalbos paketą. Tai virto viena iš pagrindinių šalies įsiskolinimo, kurio turėjo imtis šalis, siekdama įveikti finansinę ir administracinę krizę, priežasčių.
2010-ųjų liepą Latvija paskelbė apie „Parex“ banko restruktūrizacijos planą, pagal kurį buvęs bankas skaidomas į dvi dalis – „Citadele“ pavadinimą gavusią gerąją dalį, kuri perima visus aktyvus, susijusius su bankinėmis operacijomis ir kai kuriais nepagrindiniais aktyvais, ir į blogąją buvusio „Parex“ banko dalį, pavadintą „Reverta“, kuriame liko neveiksnūs aktyvai. 2012-ųjų rugpjūtį Europos Komisija patvirtino restruktūrizacijos planų pokyčius. Jau 2011-aisiais buvo aišku, kad valstybė nesugebės susigrąžinti investicijų į banką, tačiau reikalavimai vykdyti įsipareigojimus, duotus Europos Sąjungos komisijai, spaudė – bankas „Citadele“ turėjo būti parduotas.
Štai jau 3 mėnesiai, kaip banko „Citadele“ pardavimas tapo karštąja šalies žiniasklaidos ir politikų tema. Esmė ta, kad banko pardavimo procesas apgaubtas paslapčių ir gandų skraiste, jame įžiūrimi tam tikrų ekonominių grupuočių ir, neatmetama, politikų interesai. Buvęs Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis ne sykį viešai kartojo, kad „susitarimas su Europos Komisija įpareigoja parduoti banką iki 2014-ųjų pabaigos“. Jeigu Latvijos vyriausybė neįvykdys šio įsipareigojimo, pardavimo procesą perims Europos Komisija ir parduos banką per maksimaliai trumpą laikotarpį, labai tikėtina, už daug mažesnę sumą, negu prognozavo buvęs premjeras.
Kaip organizuojamas „Citadele“ pardavimas ir po kiek šiais laikais bankai?
75 proc. banko akcijų priklauso viešajai įstaigai „Privatizācijas aģentūra“ (Privatizacijos agentūra), 25 proc. – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui. Tarp 27 komercinių bankų „Citadele“ šiuo metu atrodo daugiau nei patraukliai – šešta vieta pagal kapitalą ir septinta pagal aktyvus. Banko rodikliai auga, praėjusių metų pelnas siekė 13 mln. eurų. Bankas turi kelis filialus, taip pat ir Lietuvoje. Jau kuriant banką buvo paskelbta, kad parduotas jis bus privačiam investuotojui. Pardavimo ir kandidatų atrinkimo procesą prižiūri konsultacijų bendrovė „Societe Generale“. Mėgstamiausia konsultacijų bendrovės ir vyriausybės frazė – visa pardavimo informacija yra konfidenciali, kuo daugiau duomenų bus nutekinta, tuo daugiau galimybių, kad pretendentas pasiūlys mažesnę sumą. Po tokiu slapukavimo šešėliu ir tęsiasi pardavimo bei investuotojų paieškų procesas. Vietos žurnalistai renka informaciją po kruopelę, šiek tiek padeda duomenų nutekėjimas iš vyriausybės posėdžių.
Abejotinos reputacijos svetainė www.pietiek.com (išvertus – užteks.com), remdamasi savo šaltiniu, pageidavusiu likti neįvardytu, informuoja, kad potencialių pirkėjų vardai pirmajame vyriausybės posėdyje ministrams buvo pristatyti šifruotais pavadinimais – „jūreivis“, „baklažanas“, „Kapri“ ir kiti. Konsultacijų bendrovės „Societe Generale“ atrinkti pretendentai už banko akcijas pasiūlė nuo 90 iki 140 mln. eurų. Visu „Citadele“ pirkimu susidomėjo penki pretendentai, kaip praneša vietos portalas „Delfi.lv“, iš kurių vienas susijęs su banko „Parex banka“ savininkais. Faktas, jog dėl galimo interesų konflikto dalyvauti balsavime atsisakė dabartinė premjerė Laimduota Straujuma, susijęs su tuo, kad tarp potencialių investuotojų įvardytas „Norvik banka“, kuriame dirba jos sūnus. Latvių žiniasklaida taip pat nurodo, kad liepos pabaigoje potencialiais pirkimo favoritais buvo įvardyti du – Jurijus Šefleris, „S.P.I. Group“, kuriai priklauso beveik 90 proc. stambiausio Baltijos alkoholio pramonės gamintojo „Latvijas balzāms“ akcijų, vadovas, ir amerikiečių investicijų fondas „Ripplewood Holdings L.L.C.“, su kuriuo vyriausybė gana netikėtai sudarė konfidencialų susitarimą dėl galutinio siūlymo. Žurnalistai išsiaiškino, kad didžiausią sumą – 105 milijonus – pasiūlė būtent J. Šefleris, turintis solidžią investicijų į Latvijos ekonomiką patirtį, pradedant jau 2000-aisiais.
Didžiausia intriga užvirė būtent pastarosiomis savaitėmis. Vadovaujantis neaiškiais Latvijos vyriausybės principais, paminant numatytus teisės aktus uždarame posėdyje, konfidencialiai priimamas sprendimas „Citadele“ banko pardavimo procese suteikti išskirtines teises vienam iš pretendentų – amerikiečių fondui „Ripplewood Holdings“, per mėnesį įpareigojantis priimti nutarimą dėl to, ar šis fondas pageidauja įsigyti latvių banką už 113 mln. eurų. Apie tai pranešta vienoje iš „Panorāma“ laidų, remiantis neįvardytu šaltiniu. Viešoji nuomonė šiuo klausimu nėra vienareikšmė – ar toks banko pardavimo procesas tenkina valstybės interesus ir kiek švarus yra šis tikslas? Įtarimus kaitina ir stiprus vyriausybės noras užbaigti banko pardavimą iki rudenį vyksiančių parlamaneto rinkimų, kurie gali pakeisti ministrų kabineto sudėtį ir paveikti pardavimo procesą.
Be jokios abejonės, šioje situacijoje yra vietos gandams ir politikų, kurie bando išnaudoti kilusią sumaištį savo naudai, reakcijai. Pavyzdžiui, Saskaņas centrs partijos narys Ivaras Zarinis netgi kreipėsi į premjerę L. Straujumą. Šiomis dienomis buvo sukurta iniciatyvinė grupė „Atvirai už CITADELE“, kviečianti politikus, ekonomistus ir finansų ekspertus analizuoti pardavimo procesą, siekiant išvengti situacijos, kai valstybė netenka to, ką galėtų gauti.
Nusiimkite kaukę, ponas X!
Čia prasideda pati įdomiausia pasakojimo dalis – kas yra mistinis Amerikos fondas „Ripplewood Holdings“, kuriam buvo suteiktos išskirtinės Latvijos vyriausybės privilegijos ir kuris ne sykį teigė, jog neleis susidaryti situacijai, kad „Citadele“ pirkėjas būtų kokiu nors būdu susijęs su buvusio „Parex banka“ valdytojais? Tai numato ir ministrų kabineto taisyklės dėl buvusio „Parex“ investicijų pritraukimo ir restruktūrizacijos. Taip pat Privatizacijos agentūra, „Citadele“ kontrolinio akcijų paketo savininkė, aiškiai pareiškė, jog būsimo pirkėjo sąsajos su buvusiu „Parex banka“ – tabu.
Reali situacija leidžia teigti, kad buvę „Parex“ „tėvai“ V. Karginas ir V. Krasovickis potencialiam pirkėjui iš JAV „kvėpuoja į pakaušį“ ir turi ryšių su greitųjų paskolų bendrovėmis, figūruojančiomis šiame reikale.
Keli faktai, kuriuos nurodo Latvijos žiniasklaida:
– „Ripplewood Holdings“ yra klasikinis investicijų fondas, jungiantis daugelį smulkių akcininkų, kurių interesas – greitas pelnas. Tai yra nupirkti banką už pasiūlytus 113 mln. (vietoje ekspertų paminėtų 140 mln. eurų rinkos kainos), o vėliau parduoti pasiimant pelną arba tiesiog už rinkos kainą. Įdomu, ar Latvijos vyriausybė įvertino, į kieno rankas pateks banko aktyvai – 1, 2, 3 pakopų pensijų fondai ir įvairių valstybinių bendrovių lėšos? Puslapis www.manapensija.lv (vert. – „mano pensija“) nurodo, kad banke „Citadele“ laikomi 275 mln. eurų iš 2-osios pensijų pakopos sankaupų, o pats bankas yra antras po „Swedbank“ pensijų fondų rinkoje Latvijoje.
– Fondo įkūrėjas – demokratų šalininkas Timas Collinas, užsiimantis aktyviu lobizmu per JAV ambasadą Latvijoje. Fondas valdo 10 mlrd. dolerių kapitalą. Spaudoje T. Collinas pateikiamas kaip turintis ryšių Baltuosiuose rūmuose, įskaitant Johną Kerry ir Hillary Clinton.
– Šioje istorijoje yra ir daugiau įdomių detalių. Kaip oficialius banko „Citadele“ pirkimo konsultantus minėtas amerikiečių fondas pasitelkė finansų įmonę „Callidus Capital“, įkurtą vos 2013-aisiais dviejų buvusių bankų sferos darbuotojų – buvusio latvių „Nordea banka“ padalinio vadovo Valdžio Siksnio ir buvusio „Parex“ darbuotojo Druvio Murmanio. Vienas iš „Callidus Capital“ akcininkų yra ir toks Uldis Mierkalnis, kuriam yra iškelta baudžiamoji byla dėl kyšininkavimo ir sukčiavimo. Įdomu tai, kad D. Murmanį dalyvauti „Parex“ banko restruktūrizacijos procese 2009-aisiais pakvietė Nilsas Melngailis (tuo metu vadovavęs „Parex“), jis taip pat yra buvęs monopolininko „Lattelecom“ pirmininkas ir gana odiozinė figūra vietos verslo terpėje. N. Melngailis buvo sudaręs konsultacinių paslaugų sutartį su JAV bendrove „Blackstone“ – viena iš „Lattelecom“ privatizacijos pretendenčių 2007-aisiais. D. Murmanis nuo 2009-ųjų iki 2010-ųjų ėjo „Parex“ banko viceprezidento pareigas, buvo atsakingas už „Corporate and Investment banking and Loan restructuring“. 2010-aisiais D. Murmanis išeina iš „Parex“. V. Siksnis 2011-aisiais buvo išrinktas JAV ir Latvijos prekybos rūmų valdybos nariu, o tai leido jam sudaryti gerus verslo ryšius JAV.
– Dar įdomiau atrodo „Ripplewood Holdings“ šiam sandoriui sudarytas tandemas su Latvijos greitųjų kreditų rinkos dalyviais – bendrove „4Finance“, kuri glaudžiai susijusi su daugeliu sandorių Latvijoje. Greitųjų kreditų flagmano „4Finance“ akcininkų sistema netgi labai neaiški ir komplikuota. Tris bendraklasius, įkūrusius šį verslą, pakeitė rusų milijonierius Olegas Boiko, susijęs su azartinių lošimų verslu, taip pat vietos politikams artimas abejotiną reputaciją turintis verslininkas Maris Martinsonas. Pastarasis paliko „gilų pėdsaką“ Latvijos versle – jis ir krepšinio klubo „VEF Riga“, įtariamo sukčiavimu ir sąsajomis su statybų versle veikusiomis nusikalstamomis grupuotėmis, pirmininkas. Anot „Lursoft“ duomenų, M. Martinsonas taip pat yra ir „4Finance“, priklausančios O. Boiko, valdybos pirmininko pavaduotojas. 2011-aisiais prie „4Finance“ buvo prijungta bendrovė „SMScredit.lv“.
Klubo „VEF Riga“ valdybos pirmininkas Edgaras Jaunupas – politikas, kurį asmeniškai auditavo Latvijos mokesčių inspekcija. Šiuo metu pagrindinės „4Finance“ akcininkės – „Tirona Limited“, ofšorinė bendrovė, registruota Kipre, ir „Fatcat Investments Ltd.“ (registruota Maltoje). Baltijos žurnalistinių tyrimų centras „Re:Baltica“ pažymi, kad „Fatcat Investments Ltd.“ valdo dar 8 ofšorinės bendrovės, iš kurių viena priklauso Kazanės „Ak Bar“ klubo gynėjui Iljai Nikulinui. Ledo ritulininkas turi butą Rygoje (įsigytas už 270 tūkst. latų) ir 4,5 mln. latų hipotekos.
Latvijos žiniasklaida taip pat pateikė prielaidų, kad „Ripplewood Holdings“ fondas gali būti susijęs su dar viena greitųjų kreditų bendrove – tais pačiais „Via SMS“, susijusiais su buvusiais palaidoto „Parex“ banko vadovais V. Karginu ir V. Krasovickiu. Bendrovė buvo įkurta praėjus metams, kai valstybė perėmė „Parex“ banką. Prieš tai dvejus metus egzistavo bendrovė panašiu pavadinimu „Via SMS Group“, kuri šiuo metu yra „Via SMS“ valdytoja. Tarp istorinių „Via SMS Group“ valdytojų yra ir V. Krasovickio brolio Felikso bendrovė.
Su buvusiais „Parex“ banko vadovais susijusi dar viena bendrovė – „MiniCredit“, kurios valdyboje dirba jaunesnysis V. Kargino sūnus Maksimas. Bendrovė savo laiku dosniai rėmė Saskaņas centrs, Nacionalinę sąjungą, o tai paaiškina pastarųjų politinį palaikymą.
Multimilijonieriaus O. Boiko ir V. Kargino sąsajas taip pat patvirtina pastarojo namo pirkimo faktas.
Jeigu tikėtume žiniasklaidos pateikiama informacija, šioje „šachmatų lentoje“ aiškiai matyti pagrindinės figūros ir jų finansinė kilmė. Reiktų dėkoti Latvijos žiniasklaidai, kuri gana aiškiai sudarė šį „genealoginį medį“, turintį parodyti privilegijuoto investuotojo – „Ripplewood Holdings“ – sąsajas su vietos kriminalinio verslo atstovais: M. Martinsonu, buvusiais „Parex“ banko vadovais, taip pat su politiniu Latvijos elitu. Be jokios abejonės, banko pardavimas vyksta ne be geopolitinio atspalvio ir „į pakaušį kvėpuojančių“ parlamento rinkimų spalį. Ekonominė gretimos šalies būklė veikia ir kaimynus, o tai verčia su nerimu stebėti, kaip yra vykdomas vertingų aktyvų – banko „Citadele“ pardavimas ir prie ko tai gali privesti.
