Konservatorių vadovaujama koalicija skelbiasi esanti labai drąsi – riaušininkai jos esą neįbaugins. Pagirtina – mėgstame drąsius žmones.
Matyt, kad partijos kolegos jaustųsi dar drąsiau, jos Politikos komiteto pirmininkas ir patriarchas Vytautas Landsbergis LNK eteryje grakščiai ištraukia savaitraštį „Balsas.lt savaitė“. Rodydamas viršelį, kuriame skelbiama apie premjero Andriaus Kubiliaus valdymo būdą, jis perspėja tautą – kaip tik čia esą slepiasi „Jedinstvo“ ir grėsmė valstybei.
Gal tai būtų ir niekai – ar maža ką pasako susinervinęs žmogus, net jei yra iškilus signataras. Ačiū už reklamą, ir tiek, nors galima būtų pasikalbėti ir teisme.
Bet kaip ta konservatorių drąsa?
Pradėkime nuo pradžių. 2007 metų balandis. Vyksta riaušės Taline. Vilniuje spėliojama, ar gali panašūs įvykiai atsiristi iki mūsų. Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė, kuri beveik nepasikeitė ligi šiol, turi rimtesnių rūpesčių – mėgina žūtbūt įrodyti, kad tiltą per Bražuolę ir „Lietuvos ryto“ redakciją sprogdino Konservatorių partija. Ši mėgina išreikalauti atsakymų į klausimus dėl pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir VSD veiklos „Dujotekanos“ bei kitų verslo grupuočių labui.
Nežinia, ką ten pavyksta rasti, bet aiškiai niekam tikęs tuometis kontoros direktorius Arvydas Pocius turi apleisti postą, nors jį remia prezidentūra ir kiti valstybininkai. Į jo vietą ateina Povilas Malakauskas ir viską užglaisto.
Tiriant VSD veiklą išaiškėję skandalingi faktai uždaromi stalčiuose, garsiosios korupciją slepiančios pažymos lieka įslaptintos. Jų reikalavęs parlamentas – pažeminamas. Apie Bražuolę irgi niekas nebekalba. VSD vadovybėje lieka visi per skandalingąjį tyrimą susikompromitavę personažai.
Praeina dar kiek laiko − konservatoriai jau valdžioje. Ir kas nutinka? Ogi nieko. Jie ne tik skubiai didina mokesčius, bet ir yra linkę pamiršti senas nuoskaudas bei savo lozungus apie valstybės užvaldymą. P. Malakauskas – dabar jau generolas – jiems priimtinas net po to, kai dešiniųjų pažiūrų žurnalistus išvadina vanagais ir pataria premjerui su jais neprasidėti.
Kažkieno gudriai patarta valdančioji koalicija didindama mokesčius, susigalvoja dar vieną frontą – skelbiamas karas žiniasklaidai. Kare reikia sąjungininkų. Jais, kaip dabar aiškėja, tampa netikėtai gera ir tinkama tapusi saugumo vadovybė.
Susidraugaujama taip stipriai, kad generolo Povilo kontorai leidžiama pramiegoti riaušes, pagaliau atsiritusias ir į Vilnių. Tiesa, generolas sako, kad visą informaciją Vyriausybei perdavė. Premjeras tyliai, lyg gėdindamasis, sako jos negavęs. Vienas iš jų meluoja ar abu – nėra didelio skirtumo. Politikos komiteto pirmininkas problemų nemato – juk lengviau pastebėti viršelyje užsimaskavusį „Jedinstvo“ narį.
Prieš išgalvotą priešą galima būti drąsiam – jis nepavojingas, nes yra netikras. Galima būti drąsiam ir prieš negausius riaušininkus – net tada, kai saugumas nuo jų nesaugo.
Draugiškas patarimas profesoriui ir visai jo proto dangoraižių kompanijai, sukviestai į TS-LKD Politikos komitetą: jei nenorite atrodyti kaip operečių riteriai, jei tikrai nesate kietais vyrukais apsimetantys bailūs politiniai moliuskai – raskite drąsos pažvelgti į akis tikram priešui.
Imkitės pagaliau valyti nuo valstybininkų ir kitų klanų šalies institucijas. Pavyzdžiui, kai VSD dirbs žmonės, kurių melo nereikės dangstyti, antraštėse pasislėpusi „Jedinstvo“ neatrodys tokia grėsminga. Apginkite Lietuvą nuo šešėlinės valdžios, o nuo saujos chuliganų tauta pati jus apgins. Jei to nesugebate – labanakt jums ir sėkmės.
„Balsas.lt savaitė“ redakcija
