Kas uždirbs pensijas šiems būsimiems pensininkams, jei pernai jaunimo nedarbo lygis perkopė jau 35 proc. ribą ir buvo dvigubai aukštesnis nei bendras nedarbo lygis šalyje?
Skaičių tiesa
Statistikos departamento vertinimais, pernai nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 proc., arba 4,1 proc. didesnis nei 2009–aisiais.
Labiausiai nerimą kelia tai, kad jaunimo (15–24 metų asmenų) nedarbo lygis 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo 5,9 proc. ir buvo 35,1 proc.
Statistikos departamento duomenimis, pernai 41,4 proc. visų bedarbių sudarė ilgalaikiai bedarbiai, t.y. asmenys, ieškantys darbo metus ar ilgiau. Ilgalaikių bedarbių 2010 m. buvo 120,6 tūkst. Per metus jų skaičius padidėjo 2,3 karto.
Mieste nedarbo lygis 2010 m. buvo mažesnis nei kaime ir siekė 16 proc., kaime – 22,4 proc.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, vidutinis 2010 m. registruotų bedarbių skaičius buvo 312,1 tūkst., arba 1,5 karto daugiau nei 2009 m. Tačiau šios institucijos nurodomas nedarbo lygis mažesnis nei Statistikos departamento – maždaug 15 proc.
Vyriausybė tik skyles lopo
– Kas gresia valstybei, kurioje darbo neturi jau penktadalis darbingo amžiaus žmonių, o jaunimo nedarbo lygis dvigubai viršija bendrą nedarbo lygį šalyje? – “Respublika" pasiteiravo Šiaulių universiteto docento A. Gumuliausko.
– Gali būti, kad kažkuri karta išvis pensijos negaus. Tokia eksperimentine karta pretenduoja tapti jau ir mano karta. Darbo negaunančiam jaunimui yra vienas kelias – išvažiuoti. O grįš tik labai nedidelė jų dalis.
Beje, ir darbdaviai renkasi turinčiuosius patirties, o jaunimas lieka nuošalyje. Įdomu, kur jaunimas gali jos įgyti? Jau daug metų kalbama, kad verslininkai padės studentams atlikti praktiką, suteiks galimybę įgyti darbo patirties, bet nieko panašaus nėra.
– Galbūt šalies Vyriausybė jau apie tai pagalvojo?
– Vyriausybė yra susikoncentravusi į skylių lopymą: lopo vienoje vietoje, paskui skylė atsiveria kitur, lopo ten. Kalbama apie pensijų reformą, bet tai yra tik kalba. Penktadalis nedirbančių darbingo amžiaus žmonių reiškia nežmoniškas lėšas, skirtas socialinėms išmokoms.
– Kas atsitiktų, jei staiga įvyktų stebuklas ir sugrįžtų emigravusi Lietuvos dalis? Irgi papildytų bedarbių gretas ar steigtų naujas darbo vietas?
– Žmonės, kurie išvažiavo įpratę čia nieko neveikti, ir užsienyje kalnų nenuvers. Negalvokime, kad emigracijoje visi gyvena nuostabiai: dalis jų irgi gyvena nuo algos iki algos. Didžiulę depresiją dabar išgyvena dalis mūsų emigrantų Airijoje. Tačiau dalis išvažiavusiųjų iš tikrųjų buvo verslūs, iniciatyvūs, todėl tikiu, kad jie ir grįžę tą iniciatyvą rodytų.
Kaimai išsivaikšto
– Ar nekeista, kad be darbo sėdi ir daugiau nei penktadalis kaimo gyventojų?
– Čia – mūsų žemės reformos rezultatas. Palyginkime dvi žemės reformas – 1922–ųjų ir dabartinę. Jų tikslai skiriasi – ir labai ryškiai. Tarpukariu daug dėmesio buvo skirta smulkiajam ir vidutiniam ūkininkui, todėl buvo ribojamas žemės įsigijimas, stengiamasi, kad tokių ūkininkų sluoksnis būtų kuo didesnis. Šiandien matome staigų kolūkių likvidavimą galvojant, kad visi buvę kolūkiečiai galės gauti kažkokį tų kolūkių pajų. O išėjo kaip – buvusi kolūkių grietinėlė tapo stambiaisiais ūkininkais, jiems atiteko pagrindinė techninė bazė. Kiti žmonės liko be nieko. Turėjo kažkiek žemelės, bet čia Europos Sąjunga pasiūlė – nedirbkite nieko, mes jums mokėsime. Jie sutiko. Stambiuose ūkiuose įdiegtos šiuolaikinės technologijos, todėl daug darbo rankų ten jau nereikia. Nemažai kaimų jau išsivaikščiojo, o ten likę žmonės neturi ką dirbti. Atsiminkime ir mūsų dabartinės bei ankstesnių vyriausybių politiką uždarinėjant kaimo mokyklas – vienintelius kultūros centrus kaime. Kaimo politika nuo pat pradžių buvo neapgalvota.
– Kur glūdi tas valdžios apdainuotas krizės suvaldymas, jei didžiulė armija Lietuvos žmonių darbo nesuranda metus ir ilgiau?
– Ta grupė žmonių, kuri metus ar daugiau nedirba, yra pasmerkta būti visuomenės pakraštyje. Taip yra dėl vyriausybinių programų nebuvimo. Vienas sociologas yra pabrėžęs, kad tie, kurie nedirba ilgiau kaip pusę metų, praranda darbo skonį. Ir būna pasmerkti likti amžini bedarbiai. Pirmiausia jie įkrinta į didžiulę depresiją, gyvenimas jiems tampa nebemielas, tokie žmonės įpranta gyventi iš pašalpų ir galiausiai tuo pasitenkina. Ir įsitvirtina toje grupėje žmonių, kurie yra visiškai apatiški aplinkiniam gyvenimui. Deja, tai yra realybė.
