Prezidento rinkimai Lenkijoje turėjo vykti tik šių metų rudenį, tačiau lėktuvo katastrofa, nusinešusi Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir kitų aukštų šalies vadovybės atstovų gyvybę, privertė paankstinti rinkimų datą ir surengti juos birželio 20-ąją. Gegužės viduryje kilę potvyniai Lenkijoje paskatino kalbas apie dar vieną rinkimų datos pakeitimą – jei dėl gamtos stichijos šalyje būtų prireikę įvesti nepaprastąją padėtį, rinkimai būtų galėję įvykti tik praėjus 90 dienų po jos atšaukimo. Laimė, dar vieno datos pakeitimo neprireikė ir, jei nebus antrojo rinkimų turo, birželio antroje pusėje lenkai jau galės sveikinti naująjį savo šalies vadovą.
Iš tiesų kol kas negalima tvirtinti, kad visi taškai ant i bus sudėti dar pirmajame rinkimų ture. Du pajėgiausi kandidatai į prezidento postą yra dabartinis laikinasis šalies vadovas Bronislawas Komorowskis ir katastrofoje žuvusio prezidento brolis dvynys Jaroslawas Kaczynskis. Paskutinėmis gegužės dienomis atliktos apklausos duomenimis, B. Komorowskis turėtų gauti pusę rinkėjų balsų, o J. Kaczynskis – trečdalį. Atotrūkis tarp varžovų yra gana ryškus, tačiau pastarosiomis savaitėmis vis didėjanti parama velionio prezidento broliui leidžia tvirtinti, kad rinkimų baigtis gali būti ne tokia greita, kaip buvo tikėtasi iš pradžių.
Į rinkimus ateisiantys lenkai galės rinktis iš dviejų labai skirtingų kandidatų (žinoma, rinkimuose jų dalyvauja daugiau, tačiau trečioje vietoje esantis Grzegorzas Napierskis patrauklus vos 4 proc. rinkėjų, taigi galima teigti, kad lenkų pasirinkimas apsiriboja B. Komorowskiu arba J. Kaczynskiu).
B. Komorowkis yra Piliečių platformos (PP) – dabartinės valdančiosios partijos iškeltas atstovas, laimėjęs vidinę kovą partijoje ne su kuo kitu, o su pačiu Radoslawu Sikorskiu, buvusiu gynybos ir dabartiniu užsienio reikalų ministru, labai populiariu tarp jaunesnio amžiaus lenkų. Prieš laikinai užimdamas Lenkijos prezidento postą, B. Komorowskis ėjo Seimo maršalkos pareigas, buvo gerbiamas kaip disidentas, priešinęsis komunistų valdžiai, ir žinomas kaip artimas Lenkijos ministro pirmininko Donaldo Tusko sąjungininkas.
Seimo maršalkos ir ministro pirmininko draugystė neturėtų stebinti, nes D. Tuskas yra PP partijos lyderis. Tačiau apžvalgininkai teigia, kad B. Komorowskiui tapus Lenkijos prezidentu šalies vadovo galios sumažės, o ministras pirmininkas galės pademonstruoti tvirtesnę ranką, ypač žinant, kad nuo 2011 metų liepos Lenkija pirmininkaus Europos Sąjungai (ES). Svarų žodį Lenkijos prezidentas galėtų tarti nebent pasinaudodamas savo teise vetuoti įstatymus. Tačiau B. Komorowskis yra pareiškęs, kad tokia prerogatyva tikrai neketina piktnaudžiauti, nors velionis prezidentas veto galimybe grasindavo gana dažnai.
Didelė D. Tusko politinė įtaka gali neigiamai atsiliepti Lietuvai. Dabartinio Lenkijos vyriausybės vadovo santykiai su Lietuva niekada nebuvo tokie šilti kaip, pavyzdžiui, buvusių prezidentų Lecho Kaczynskio ar Aleksandro Kwasniewskio. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, D. Tusko nedalyvavimas birželio pradžioje Lietuvoje vykusiame Baltijos jūros valstybių tarybos susitikime rodo, kad geri kaimyniniai santykiai su Lietuva jam nėra labai svarbūs, kur kas aiškesnis jo tikslas – skatinti bendradarbiavimą su ES galiūnėmis Prancūzija ir Vokietija. Apie tokią užsienio politikos kryptį kalbėjo ir B. Komorowskis. Jo planuose – mėginimas atnaujinti politinį dialogą vadinamajame Veimaro trikampyje (jį sudaro Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos valstybės).
Kalbėdamas apie naujus vėjus užsienio politikoje, B. Komorowskis nepamiršta ir su ekonomika susijusių klausimų, tačiau neatrodo, kad ekonomika būtų stiprioji šio kandidato pusė. Pasisakydamas neseniai Lenkijoje vykusiame ekonomikos forume B. Komorowskis tvirtino, kad paremtų vyriausybės ketinimus prisijungti prie euro zonos 2014–2016 metais, nors vos prieš kelias dienas teigė, kad pritars euro įvedimui Lenkijoje tik tuo atveju, jei augimas euro zonoje bus didesnis nei jo tėvynėje. Anot įtakingo dienraščio „Wall Street Journal“, šis pasisakymas buvo įvertintas kaip itin euroskeptiškas, nes Lenkijai ateinančiais metais žadamas didesnis augimas nei šalims, įsivedusioms eurą. B. Komorowskis vėlesniu teiginiu apie būsimą euro įvedimą, matyt, norėjo užglaistyti nesusipratimą, kilusį dėl nepakankamų ekonominių žinių.
O J. Kaczynskis ir jo vadovaujama opozicinė partija „Teisė ir teisingumas“ yra kur kas skeptiškesni ES atžvilgiu ir gana griežtai pasisako už Lenkijos nacionalinių ir religinių vertybių išaukštinimą politiniuose reikaluose. Žuvusio prezidento brolis negatyviai atsiliepia ir apie santykius su Rusija, nors po katastrofos Smolenske jo tonas Kremliaus atžvilgiu šiek tiek sušvelnėjo. Vis dėlto per rinkimų kampaniją geresnių santykių su Rusija būtinybę daug labiau akcentavo B. Komorowskis. Tad J. Kaczynskiui pralaimėjus Lietuva netektų vieno iš stipresnių sąjungininkų priešinantis spaudimui, ateinančiam ne tik iš Maskvos, bet ir iš Briuselio.
Labiausiai tikėtina rinkimų baigtis – B. Komorowskio pergalė Lenkiją pastūmės prie kur kas labiau pragmatinės užsienio politikos nei L. Kaczynskio laikais. Jei pavyks atgaivinti dialogą tarp Veimaro trikampio valstybių, Lenkija galės varijuoti tarp europinės ir proamerikietiškos politikos krypčių priklausomai nuo to, kokia bus palankesnė jai pačiai tam tikru laikotarpiu. Be to, geopolitinį Lenkijos svorį gali koreguoti ir šiltėjantys santykiai su Rusija. Deja, toks geopolitinis kaimynės persiorientavimas gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvai.
Jurgita Laurinėnaitė
