Antrasis metų mėnuo pavadintas vėjo, būdingo pagal kryptį šiltajam pusmečiui, vardu. Trumputis tas vasaris; tradiciniame kalendoriuje žinomas kaip pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis. Mat tik keliamaisiais metais jis papildomas 29-ąja diena. Galima užjausti gimusius tądien, – nedažna gimtadienio šventė...
Tikėtina vasarį būsiant šviesesniu; pagal daugiamečius vidurkius saulėtų valandų jame 27-iomis daugiau nei gruodyje.
O vidutinė temperatūra – minus 4,4 laipsniai Celsijaus. Nuskaidrėjus padangei naktį itin ryškiai sužėri dangaus šviesuliai. Šių metų vasaris labai palankus planetų stebėjimams, visos ryškiausios matomos vakare. Venera – Vakarinė įspūdingai spindi Žuvų žvaigždyne; kiek aukščiau virš jos Avino žvaigždyne – Jupiteris. O Marsas sugrįžo į Liūto žvaigždyną ir per mėnesį pašviesės du kartus.
Tik Saturnas kartu su Mergelės žvaigždynu teka vėlokai, apie vidurnaktį. Mėnuliui apdilus (delčia – vasario 14 d.) galima pasigrožėti vadinamuoju Žiemos žvaigždžių trikampiu. Štai gana aukštai pakilęs Sirijus, kurio vasarą visai nebuvo matyti. Tai pati šviesiausia dangaus skliauto žvaigždė. Nesunku ją surasti pagal Oriono žvaigždyną, lietuviams gerai pažįstamus Šienpjovius.
Graikų legendose Orionas – uolus medžiotojas; į medžioklę jį lydi šunys. Iš kairės Orioną seka Didysis šuo. Tos dvigalvės pabaisos akis ir esąs Sirijus. Lietuviškas vardas – Skalikas; lotyniškas – Kanikula. Viduržemio jūros pakrantėse Sirijaus patekėjimas kartu su Saule sutapdavo su prasidedančiais vidurvasario karščiais. Visi darbai sustodavo; žmonės noromis nenoromis turėdavo ilsėtis, pasislėpę kur nors nuo kepinančios saulės. Tas priverstines atostogas pavadino kanikulomis; taip ir dabar daugelyje Europos šalių bei Rusijoje vadinamos moksleivių, studentų, net parlamentarų atostogos.
Astronomai žino, kad ryškusis Sirijus yra metalingoji žvaigždė, turinti palydovą – baltąją nykštukę. Nuo Saulės ši pora nutolusi per 8,6 šviesmečio.
Kitas dangiškojo medžiotojo Oriono šuo nubėgęs toli į priekį link zenito. Gerokai aukščiau virš Didžiojo šuns yra Šunelio žvaigždynas. Graikai jį vadino skambiu ir smagiu vardu – Lailapsis ! Jame žėri taip pat labai šviesi žvaigždė – Prokionas.
Tai submilžinė, nutolusi nuo Saulės per 11,4 šviesmečio. Įdomu, kad šioji taip pat turi palydovę baltąją nykštukę. Prokionas, Sirijus ir Oriono šviesiausioji žvaigždė Betelgeizė (ji ant Medžiotojo kairiojo peties) sudaro dangaus skliaute lygiakraštį trikampį. Vakare jis pasisukęs smaigaliu žemyn. Tad tikrai nesunku šias visas žvaigždes susekti ir išmokti atpažinti.
Žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimuose – gili kultūrinė žmonijos atmintis. Dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys buvo reikalingi kalendoriui susidaryti; kiekviena tauta vis savaip spręsdavo šį uždavinį, priklausomai nuo gyvensenos pobūdžio. Išplitus prekybai tarp tolimų regionų, žvaigždžių pažinimas pravertė navigacijos, orientavimosi stepėse metodams išrutulioti.
Civilizacijos lopšį įsupę egiptiečiai pastebėjo, kad Sirijaus heliakinė teka – kai žvaigždė rytmetį pakyla bemaž kartu su Saule ir ištirpsta jos spinduliuose – sutampa su Nilo potvynio pradžia. Egiptas tuomet švęsdavo Naujuosius Metus. Nilo potvynis – dievų dovana kraštui: vanduo sudrėkina laukus, patręšia juos dumblu. Todėl mitinėje vaizduotėje Sirijus tampa mažąja saule – deive Izide.
Tam gamtos reiškiniui stebėti ir pašlovinti Denderoje, netoli Luksoro buvo pastatyta dangaus deivės Hator šventykla. Jos sieninėse freskose Sirijaus žvaigždė pavaizduota sėdinti Saulės laivelio, plaukiančio Nilu, priekyje. Augmenijos dievybė Egipto mitologijoje yra Oziris. Jis įkūnija ir gamtos reiškinių cikliškumą, sezonų kaitą. Todėl rado savo įvaizdį ir dangaus skliaute – tai minėtas Šienpjovių, Oriono žvaigždynas. Kai jis tampa nematomas, pasislepia už horizonto, žyniai skelbdavo: Oziris mirė, kad po 70-ties parų vėl prisikeltų ir pažadintų naują gyvybės ciklą.
Įdomu, kad Hator šventyklos pastatymo datą pirmasis ėmėsi nustatinėti garsusis mūsų astronomas, senojo Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas (1728–1810). Apie Denderos įdomybę jie sužinojo iš Luvro muziejaus direktoriaus D. V. Denono. Šis dailininkas dalyvavo Napoleono ekspedicijoje į Egiptą, atvežė į Paryžių daug kultūros vertybių. Netgi barbariškai išpjautą Zodiako freską iš Hator šventyklos...
M. Počobutas Denderos šventyklą datavo labai originaliu metodu – astronomiškai, žinodamas, kad dėl Žemės ašies precesijos – jos periodinio svyravimo – keičiasi ir saulėgrįžos taško padėtis Zodiake. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai pirmasis mokslinis tyrinėjimas paleoastronomijos srityje. Astronomas savo rezultatus paskelbė 1803 m., straipsnį parašęs lenkų ir prancūzų kalbomis. Po poros metų leidimas buvo pakartotas Vienoje. M. Počobuto skaičiavimais šventykla buvo pastatyta prieš 2600 metų; šiuolaikinė data, nustatyta moderniais metodais, yra vėlesnė. Beje, pats autorius buvo sąžiningai nurodęs galimus nemažų paklaidų šaltinius.
O dabar trumpai priminsiu šios savaitės tradicines šventes. Vasario 2-oji – Graudulinių žvakių diena. Pašventintos bažnyčioje, jos naudojamos atsiginti nuo perkūno įtrenkimo, degamos prie mirštančiojo. Kartu diena žymi dar vieną gamtos žingsnelį pavasariop; kaip patarlė sako – „Nuo Grabnyčių dieną teškės, naktį – braškės“.
Vasario 3-iąją, per šv. Blažiejų, bažnyčioje būdavo šventinama linų sruogelė, o vasario 5-ąją, šv. Agotos dieną – juodos ruginės duonutės riekelė. Tikima, kad ji sauganti nuo gaisro, žmogų ginanti nuo gyvatės kirčio ir kulkos bei vagių kėslų. Duonos ir namų židinio, globojamo dievaitės Gabijos, šventė – viena prasmingiausių mūsų tradiciniame kalendoriuje.
Libertas Klimka
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
