Emigracija tapo visuotiniu reiškiniu Lietuvoje. Apie tai dabar nuolat rašo laikraščiai, kalbama televizijos ir radijo laidose, diskutuojama autobuse, gatvėje ar prie kavos puodelio. Sunku būtų rasti žmogų, kuris sunkią akimirką niekada nesvarstė: dar bandyti kapstytis ekonominės krizės nualintoje gimtinėje, ar skaudama širdimi atsisveikinti su šeima, draugais ir ieškoti vietos po saule svetur.Praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo beveik 60 tūkst. gyventojų, o imigravo – 15,7 tūkst. Tai oficialūs Lietuvos statistikos departamento duomenys.
Palyginti su 2010-aisiais, deklaravusiųjų savo išvykimą iš šalies sumažėjo maždaug 29 tūkst., o deklaravusiųjų savo atvykimą tris kartus padaugėjo (10,5 tūkst.). Bet džiaugtis dar per anksti.Emigracijos cunamis skaudžiai nusiaubė Kauną. Per dešimtmetį buvusi laikinoji sostinė neteko 57,7 tūkst., arba kitaip tariant, 15,23 proc. gyventojų. Vien per pastaruosius metus kartu su tėvais gyventi į užsienį išvyko apie 18 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų. Kai kuriose mokyklose, kuriose neseniai klegėjo po tūkstantį ir daugiau vaikų, dabar į jas ateina pusė arba net trečdalis.
Per dešimt pastarųjų metų dėl emigracijos Lietuva prarado daugiau kaip pusę milijono (apie 0,6 mln.) gyventojų. Didžiausias emigrantų srautas iš mūsų šalies plūstelėjo 2010 metais. Skaudžiausia, kad Lietuvą paliko jauni, kvalifikuoti ir perspektyvūs žmonės. Užpernai net 77 proc. emigrantų buvo 15–44 metų. Skaičiuojant tūkstančiui gyventojų iš Lietuvos emigruoja daugiausiai žmonių visoje Europos Sąjungoje.
Ar tai nešiurpina mūsų politikų, ypač valdančiųjų, kurių valdymo metais prasidėjo masiškas bilietų pirkimas į vieną pusę – emigraciją? Tikriausiai nelabai, nes neteko girdėti, kad šis klausimas būtų taip karštai svarstomas Seime ar Vyriausybėje, kaip dabar dviejų FNTT pareigūnų atleidimo peripetijos.
Ar verta aiškinti, kad šalis, kasmet netenkanti tiek jaunų ir perspektyvių žmonių, pasmerkta ekonominiam ir socialiniam nuopuoliui?
Kai kurie politikai, netgi Premjeras Andrius Kubilius, kartais bando tikinti tautą, kad išsikovota nepriklausomybė suteikė teisę emigruoti, kad emigracija yra ne tik blogis, bet ir gėris. Jaunimas atseit išmoksta kalbų, perima vakarietišką gyvenimo būdą, mokosi, dirba, įgyja patirties, kuri gali vėliau praversti Tėvynėje.
Tačiau tai tik dalinė tiesa. Ji pasitvirtintų tik tada, jei dabartiniai emigrantai po kelerių metų grįžtų atgal į Lietuvą. Tačiau kol kas tokių tendencijų įžiūrėti sunku, be to, nėra ir patikimesnės statistikos, kuria galima būtų remtis, kurie emigrantai svetimoje šalyje įleis savo šaknis visam laikui, o kurie dar yra nepalaidoję vilčių kada nors grįžti į tėvų žemę. Tačiau, kaip rodo viena neseniai atlikta apklausa, apie d augiau kaip dešimtadalis arba 12,4 proc. dabar besirengiančių emigruoti ketina išvykti visam laikui.
Sunku tikėtis, kad lietuvių emigracija sustos ar bent sulėtės, kai dabartinė Vyriausybė suvokia tai ne kaip tautos tragediją ar valstybės krizę, o kaip banalų darbo jėgos nutekėjimą, pavojingą tik dėl savo neigiamų pasekmių paklausai, pasiūlai, infliacijai ir kitiems ekonomikos dalykams.
Yra ir dar viena emigracijos pusė – socialinė. Ji dar labiau smukdo tų žmonių, kurie pasilieka Tėvynėje, gyvenimo lygį, skaudžiai smogia vyresniems žmonėms, kuriems greitai nebus kam uždirbti pensijų. Pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius didėjo.
Nukenčia ir kiti socialiai remtini žmonėms, vaikai, kuriuos išvykdami palieka seneliams ar kitiems giminėms jų tėvai. Žmonės visai pagrįstai piktinasi, kad šalyje vis mažėjant gyventojų skaičiui, atitinkamai nemažėja valdininkų ar biudžetininkų. Juos išlaikyti turi vis mažiau ir mažiau gyventojų, o garsiai apie savo radikalius ketinimus trimitavusi „Saulėlydžio“ komisija šioje srityje beveik nieko nenuveikė.
Vargu ar vertėtų save raminti tuo, kad išvykusius gyventi ir dirbti į užsienį mūsų piliečius labai lengvai pakeis emigrantai iš Rytų. Galbūt iš dalies jie ir kompensuotų prarastą darbo jėgą, tačiau tai neišvengiamai sukels daugybę ekonominių ir socialinių problemų. Integruoti imigrantus, ypač atvykusius iš visiškai kitokios kultūros ir tradicijų šalių, į kitą visuomenę, sudėtingas ir labai brangus dalykas. Tai rodo Vakarų Europos valstybių patirtis ir jos nematyti būtų neprotinga.
Baigianti savo kadencija dabartinė konservatorių ir liberalų Lietuvos valdžia nesugebėjo parengti kokios nors ekonominės migracijos mažinimo programos, o tik deklaravo, kad sieks sustabdyti emigraciją ar netgi bandys sugrąžinti į užsienį išvykusius lietuvius kurdama „gerą informavimo sistemą“, steigdama specialius televizijos kanalus ar „gerindama Lietuvos įvaizdį“.
Tačiau vargu, ar visa tai čia padės. O jei imtų ir padėtų, ir visi emigravusieji staiga grįžtų į tėvynę, ką jiems galėtume pasiūlyti, kokius darbus ir kokius atlyginimus? Na, nebent bedarbio pašalpas kokiam pusmečiui. Akivaizdu, kad siekiant sugrąžinti išsivaikščiojusius po visą pasaulį savo piliečius vežimas statytas prieš arklį. Tačiau taip toli nuvažiuoti neįmanoma.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.
