Praeitą penktadienį rašėme apie Sevastopolio įlankoje katastrofą patyrusį „Novorosijską“. Sprogus šiam kariniam laivui, kartu su kitais žuvo ir 10 lietuvių.
Priežastys neaiškios
„Novorosijsko“ sprogimo priežastys nėra išaiškintos iki šių dienų. Kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, bet kokia informacija apie įvykusią tragediją buvo kruopščiai slepiama.
Vienas pirmųjų, kuris Sovietų Sąjungoje pramušė tylos sieną ir parašė straipsnį apie šio laivo žūtį, buvo rusų rašytojas, pirmojo rango atsargos kapitonas Nikolajus Čerkašinas. 1988 metų gegužės 14 dienos laikraštis „Tiesa“ perspausdino iš rusų spaudos šio autoriaus straipsnį „Sprogimas“. Vėliau viešai apie „Novorosijsko“ sprogimą, apie žmonių ir laivo gelbėjimo darbus prabilta tik 1991-aisiais. Tais metais Sankt Peterburge buvo išleista knyga apie šio laivo žūtį.
1963 metais šiaurinėje Sevastopolio dalyje buvo atidengtas memorialas „Novorosijsko“ įgulos ir kitiems tragiškai žuvusiems jūreiviams įamžinti. Jo viršuje – 12 metrų skulptūra „Gedintis jūreivis“, išlieta iš bronzinių laivo varžtų. Broliškose kapinėse palaidota 210 „Novorosijsko“ jūreivių, jų pavardės iškaltos ant granito plokščių. Tarp jų – ir dešimties žuvusių lietuvių.
Iki šiol sklando kelios laivo žūties versijos: galbūt ten sprogo užkliudyta nesprogusi Antrojo pasaulinio karo mina, galbūt tai buvo anglų ar italų surengta diversija ar galbūt tai nutiko tiesiog dėl įprastos sovietinės nekompetencijos.
Kai kurių specialistų nuomone, tas sprogimas buvo panašaus pobūdžio, kaip dugninės minos sprogimo. Taigi, buksyruojant laivą į Sevastopolio įlankoje jam skirtą vietą, galbūt buvo užkliudyta 10 metų dugne pragulėjusi mina. Savo ruožtu skeptikai abejoja, ar mina, tegu ir kelios tokių minų dėžės, gulinčios taip giliai dugne, galėtų sukelti tokį galingą sprogimą. Juoba kad ne iš karto, kai laivas buvo prišvartuotas, o praėjus kelioms valandoms.
Kai kurie, nagrinėjusieji „Novorosijsko“ žūties aplinkybes, linkę prie versijos, jog tai buvusi anglų diversija. Jie tvirtina, kad italai šį laivą sovietams perdavę su jo pirmagalyje įtaisytu sprogmeniu ir sprogdikliu. Vėliau laivas ilgai stovėjo anglų karinėje jūrų bazėje, tad šiems buvo pakankamai laiko jį apžiūrėti. O galiausiai, kadangi Didžioji Sevastopolio įlanka nebuvo pakankamai kontroliuojama, anglai valtimi įplaukę į įlanką ir pritvirtinę miną po laivu toje vietoje, kur buvo įtaisytas sprogdiklis.
Italų diversija – tikėtiniausia
Minint 50-ąsias laivo žūties metines, vienas iš likusių gyvų šios tragedijos liudininkų – „Novorosijsko“ veteranų tarybos pirmininkas, pirmojo rango atsargos kapitonas Jurijus Lepechovas – tvirtino, kad, kai jis pradėjo tarnybą šiam laive, savo akimis matė tris užvirintus išpjovimus priekinėje laivo dalyje. Tie užvirinimai buvę atlikti kokybiškai ir laivo vadovybė nesidomėjusi, kas ir kodėl tuos užvirinimus padarė.
Dar viena versija – kad tai būta italų diversijos. Mat žinoma, jog italai šio laivo labai nenorėjo atiduoti Sovietų Sąjungai. Taigi šios versijos šalininkai mano, jog Italijos karinio jūrų laivyno 10-osios flotilės diversantai įplaukė į įlanką valtimi ir „Novorosijską“ susprogdino. Nuskendus „Novorosijskui“, ši versija buvo pagrindinė. Per Antrąjį pasaulinį karą 10-osios flotilės vadas Junijus Valerijus Borgezė buvo pasakęs, kad, girdi, joks italų laivas neplaukiosiąs su bolševikų vėliava. Po karo, prieš atiduodant laivą rusams, italai jį lyg ir remontavo, tad spėjama, kad tuo metu galėję prikrauti jį sprogmenų, o šiuos vėliau nuotoliniu būdu ir susprogdinę diversantai.
Tokią versiją iš dalies patvirtina ir faktas, kad netrukus po „Novorosijsko“ žūties visi iš Italijos perimti laivai – kreiseris, keturi eskadriniai minininkai ir povandeninis laivas – buvo nurašyti ir supjaustyti.
„Angliška“ susprogdinimo versija pasirodė gerokai vėliau, o specialistai, ilgus metus studijavę „Novorosijsko“ žūties aplinkybes, pagrindine laiko „itališką“.
Na o likę gyvi liudininkai, praėjus daugeliui metų po laivo žūties, vis garsiau ėmė kalbėti, jog sprogimas greičiausiai įvykęs dėl atominės ginkluotės netinkamos techninės priežiūros (jau nuo 1950-ųjų pradžios karo laivuose sunkiosios artilerijos pabūklai turėjo atominius užtaisus), todėl ir jo žūties aplinkybės taip kruopščiai slepiamos KGB archyvuose.
Sovietų Sąjungoje visada buvo svarbiau ne žmogaus gebėjimai atlikti vieną ar kitą darbą, jo kvalifikacija, o ideologija, politinės nuotaikos, lojalumas Komunistų partijai. Toks pat požiūris vyravo ir kariniame jūrų laivyne.
Ieškojo sprogmenų
Nuskendęs „Novorosijskas“ kėlė pavojų – mat jame liko didžiulis kiekis sprogmenų, o kajutėse – užstrigę žuvusiųjų kūnai. Narai dirbo nežmoniškomis sąlygomis: visur mėtėsi įvairios nuolaužos, šoviniai, apirę jūreivių palaikai. Visa tai narai turėjo iškelti į paviršių. Darbas buvo labai pavojingas ir sekinantis. Laive buvo likę beveik 24 000 vienetų įvairios ginkluotės, bet kuriuo momentu galėjo įvykti naujas sprogimas. Nors prieš leisdamiesi į nuskendusį laivą narai buvo gerai išstudijavę laivo brėžinius, tamsoje ir gličioje masėje buvo sunku orientuotis, todėl teko dirbti apgraibomis.
Gelbėtojai po vandeniu dirbo ne po 6 valandas, kaip buvo numatyta pagal darbų saugos taisykles, o dvigubai ilgiau – po 12–14 valandų. Sprogmenims iškelti prireikė 7 mėnesių – pasirodė, kad jų besą beveik 500 tonų, o iškeliami jie buvo vien tik rankomis.
Pats laivas iš jūros dugno buvo iškeltas tik po 4 metų. Tam tikslui iš Kronštato į Sevastopolį buvo atvežta narų gelbėtojų, jiems buvo suteiktas kovinių veiksmų dalyvių statusas. Iškeltas „Novorosijskas“ buvo nubuksyruotas į Kazokų įlanką prie Sevastopolio ir supjaustytas į metalo laužą.
Tuoj po „Novorosijsko“ laivo tragedijos narai gavo įsakymą išžvalgyti visas Sevastopolio įlankas. Jūros dugne buvo aptikta 15 vokiškų magnetinių bombų, o vėliau narai iš šių įlankų iškėlė daugiau kaip 2000 įvairiausių sprogmenų.
Ne vienas tų vyrų, kurie pasiaukojamai dirbo iškeliant sprogusį laivą, vėliau pasiligojo, tapo invalidais, jiems buvo pažeista nervų sistema.
Iš pradžių ketinta visus žuvusius jūreivius apdovanoti ordinais, bet iškilmių atsisakyta. Tik praėjus 45 metams po katastrofos Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos deputatas pareikalavo apdovanoti ordinais dar gyvus katastrofos liudininkus ir žuvusius jūreivius. Buvo duota užduotis surasti ir žuvusiųjų artimųjų, ir likusių gyvų jūreivių adresus. Apdovanoti ordinais buvo ir lietuviai, kurie žuvo laive ar gelbėdami kitus.
Tik faktai:
Žuvusieji per „Novorosijsko“ katastrofą:
Vincentas Daunys. Manoma, jog į tarnybą pašauktas iš Šiaulių.
Juozas Bardauskas. Neturima jokių duomenų.
Evgrafas Čečenikovas iš Klaipėdos.
Jurgis Grinkevičius iš Vilkaviškio rajono Amalviškių kaimo. Tarnavo turbinistu.
Juozas Malinauskas iš Jiezno seniūnijos Strazdiškių kaimo.
Jonas Mykolaitis iš Joniškio rajono Gudaičių kaimo. Antrojo laipsnio viršila.
Petras Petrulevičius iš Skuodo rajono Klauseikių kaimo. Vyresnysis jūreivis.
Vytautas Ūsas iš Kėdainių rajono Piliamantės kaimo. Pirmojo laipsnio viršila.
Viktoras Stasytis iš Varnių. Daugiau duomenų nėra.
Ivanas Aleksejevas. Pirminiais duomenimis, į tarnybą pašauktas iš Lietuvos, vėliau patikslintais duomenimis – iš Rygos.
***
Lietuvos karių atminimo sąjunga prašo atsiliepti tuos, kurie turi kokių nors žinių apie žuvusius jūreivius, apie kuriuos nepavyko rasti jokios informacijos.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: apie
Lietuvos karių atminimo sąjungos entuziastų pastangos ieškant žuvusių karių artimųjų ir atiduodant pagarbą Sevastopolio broliškuose kapuose palaidotiems tautiečiams
Taip pat skaitykite:
Lietuviai – Juodosios jūros gelmėse (11)
