Labai dažnai kalbama apie žmones, dėl vienų ar kitų priežasčių paliekančius Lietuvą, bet kur kas rečiau prabylama apie tuos, kurie sugrįžta. Neseniai Valstybinis studijų fondas (VSF) paskelbė apie paraiškų priėmimą paramai išeivijos ir lietuvių kilmės užsieniečių vaikų, vaikaičių, provaikaičių studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose gauti.
Naujienų portalas „Balsas.lt“ pasidomėjo, kiek žmonių kasmet atsiliepia į šį kvietimą ir kas paskatina jaunus lietuvių kilmės žmones sugrįžti į Lietuvą.
Studentai iš Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos
VSF vyriausioji specialistė Milda Papinigienė, paklausta, kiek kasmet fondas sulaukia prašymų iš norinčių Lietuvoje studijuoti lietuvių kilmės asmenų, sakė: „Kiekvieną semestrą sulaukiame apie 140 paraiškų. Šis skaičius nežymiai didėja – kiekvieną semestrą vidutiniškai sulaukiame 5 prašymais daugiau. Patenkiname beveik visas paraiškas, t.y. tas, kurios atitinka nustatytus kriterijus.“
Pašnekovės teigimu, kol kas sunku daryti apibendrinimus apie tai, ar grįžtančiųjų studijuoti skaičius auga, mat fondas tokio pobūdžio pagalbą teikia tik nuo 2009-ųjų rudens.
Į klausimą, kokios studijos Lietuvoje labiausiai domina išeivijos jaunimą, M. Papinigienė sakė: „Dažniausiai šie studentai renkasi socialinius mokslus ir biomediciną. Daugiausiai tokių studentų atvyksta iš Lenkijos, antroje vietoje būtų Rusija ir Baltarusija, sulaukiame šiek tiek studentų ir iš Lotynų Amerikos, bet tokių nedaug.
Lietuvišką kilmę būtina įrodyti dokumentais
„Fondas skiria paramą bakalauro ar magistro studijų studentams, neturintiems akademinių skolų. Parama neskiriama studentams, jei šie atvažiuoja studijuoti tos šalies kalbos, iš kurios atvyko. Studentai gali pretenduoti į dviejų tipų paramą. Tai išeivių vaikai ir vaikaičiai bei provaikaičiai, kurie neturi Lietuvos pilietybės, bet jų tėvai ar seneliai buvo lietuvių kilmės. Į paramą taip pat gali pretenduoti išeiviai, kurie iš šalies išvyko dar būdami maži ar gimė užsienyje, bet turi Lietuvos pilietybę. Pastariesiems dar taikoma taisyklė, jog jie turi būti užsienyje gyvenę ne mažiau nei trejus metus ir į Lietuvą sugrįžę ne anksčiau kaip į aštuntą klasę“, – kalbėjo specialistė.
Pirmą kartą dėl paramos besikreipiantys lietuvių kilmės užsieniečių vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai būtinai turi pateikti krašto lietuvių bendruomenės, Lietuvos Rerpublikos valstybės institucijos ar įstaigos užsienyje, kuri užsieniečiams išduoda vizas, ar kitos institucijos išduotą užsienio lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą.
Išeivijos vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, pirmą kartą besikreipiantys dėl šios paramos, turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad prieš atvykdami į Lietuvą jie ne mažiau kaip trejus metus gyveno užsienyje ir atvyko į Lietuvą ne anksčiau kaip į aštuntą klasę.
Parama iki 1100 litų
Planuojantiems studijas Lietuvoje fondas gali skirti stipendiją už studijų rezultatus arba socialinę stipendiją: „Stipendijos dydis priklauso nuo studijų rezultatų vidurkio ir pasirinktos srities. Stipendijos dydis yra nuo 150 iki 400 litų, o vienkartinės socialinės stipendijos dydis svyruoja nuo nuo 700 Lt iki 1100 Lt. Jos skiriamos atsižvelgiant į prašančiojo šeimos socialinę padėtį“, – kalbėjo specialistė ir akcentavo, kad didžiausios išmokos skiriamos studentams, netekusiems tėvų ar globėjų, kai šeimose yra riboto darbingumo asmenų, remiamos daugiavaikės šeimos bei studentai, kurie patys augina vaikus ar yra bedarbiai.
VSF paraiškų priėmimas paramai išeivijos ir lietuvių kilmės užsieniečių vaikų, vaikaičių, provaikaičių studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose gauti tęsiasi iki vasario 15 dienos.
Problemų kyla dėl akademinio vertinimo skirtumų
Pasaulio Lietuvių jaunimo sąjungos atstovė Lietuvoje Ieva Davydenko teigė, kad sugrįžtančio jaunimo tema jai yra aktuali, nes pati sugrįžo iš užsienio tęsti studijų Lietuvoje: „2006 metais baigusi mokyklą išvykau į Londoną, kur Londono universitete studijavau ekonomikos ir politikos mokslus. Baigusi šias studijas sugrįžau į Lietuvą ir pradėjau studijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Turiu prisipažinti, kad įstoti nebuvo paprasta, nes Lietuvoje dokumentų priėmimas ir stojamieji egzaminai vyksta gerokai anksčiau, nei Londono universitetas išduoda diplomą ir informaciją apie pažymius.“
Pašnekovės teigimu, iškilo nemažai problemų, kai teko kreiptis į Studijų kokybės vertinimo centrą dėl turėtų pažymių konvertavimo ir kitų panašių dalykų, bet tai nesutrukdė pradėti studijas Lietuvoje: „Nepaisant visų šitų dalykų, studijuoti Lietuvoje labai norėjau. Studijos mūsų šalyje yra tikrai aukšto lygio ir savo mokslo kokybe Vilniaus universitetas nenusileidžia Londono universitetui, žinoma, skiriasi tik savo dydžiu patys miestai, tad ir mūsų universitetas yra mažesnis ir kompaktiškesnis.“
Lietuviško paso neturėjimas – ne kliūtis studijoms
Į klausimą, ką mano kitų pasaulio šalių lietuvių kilmės jaunimas apie galimybę sugrįžti studijuoti į Lietuvą, pašnekovė atsakė: „Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga šiandien vienija apie 30 skirtingų lietuvių sąjungų visame pasaulyje ir šis skaičius nuolat auga. Naujuosiuose emigracijos židiniuose – Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje – vis daugiau žmonių žmonių prisijungia prie bendruomenių veiklos. Kalbant apie tuos lietuvių kilmės žmones, kurie nesimokė, nestudijavo Lietuvoje ir galbūt gal net neturi lietuviško paso, iš to, kiek tenka bendrauti su šiais žmonėmis, galiu pasakyti, kad jie visada pozityviai žiūri galimybę atvykti į Lietuvą.“
I. Davydenko teigimu, šie žmonės ypač domisi universitetų programomis, kurios siūlo atvykti į Lietuvą pasimokyti vos keletui mėnesių.
„Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga vienija apie 4 tūkst narių ir viena iš gerųjų patirčių – praktikos programos, kurių metu Jungtinėje Karalystėje studijuojantys jaunuoliai iš Lietuvos turi galimybę grįžti ir atlikti profesinę praktiką didžiausiose Lietuvos kompanijose. Sulaukėme labai daug norinčių atlikti tokią praktiką. Kasmet į stažuotes iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą atvyksta 20–30 žmonių ir po keletą jų pasilieka, nes sulaukia gerų darbo pasiūlymų“, – apie lietuvaičių galimybes sugrįžti kalbėjo pašnekovė.
Sugrįžti nėra lengva
Paklausta, ar žino atvejų, kai jauni lietuvių kilmės žmonės, net nemokėdami kalbos, ryžosi sugrįžti į Lietuvą, I. Davydenko sakė: „Apie visiškai kalbos nemokančius, bet grįžtančius žmones sunku ką nors sakyti, bet yra atvejų, kai gimę ir užaugę Lotynų Amerikoje, o kalbos pramokę iš savo tėvų ar senelių, jauni žmonės atvyksta į Lietuvą. Užsienyje gyvenančios šeimos tausoja kalbą, tautinį identitetą – ypač su ankstesnėmis emigrantų kartomis išvykę žmonės.“
Pašnekovė užsiminė apie tai, kad dažnai toks sugrįžimas į Lietuvą būna gana komplikuotas, nes neturintiems lietuviško pasako tenka gana ilgai minti įvairių tarnybų slenksčius: „Žinau pavyzdį, kuomet Australijos lietuviui, norinčiam gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje, prireikė metų, kol visi formalumai buvo sutvarkyti.“
Apie tai, kas traukia kitų kultūrų apsuptyje užaugusius lietuvius sugrįžti į Lietuvą, pašnekovė sakė: „Sunku atsakyti vienareikšmiškai ir kiekvienas žmogus veikiausiai turi savo požiūrį į lietuviškumą, tautinį identitetą, patriotiškumą. Tokiose šalyse, kur lietuvių bendruomenės gyvuoja seniai – JAV, Kanada, Lotynų Amerikos šalys – yra labai akcentuojamas kalbos mokėjimas ir kultūros puoselėjimas. Ten veikia sekmadieninės mokyklos, į kurias tėvai vežioja vaikus ne vieną šimtą kilometrų.
Dedamos didelės pastangos tam, kad vaikai mokėtų kalbą, pažintų kultūrą. Žinoma, negalima teigti, kad vienija tik kalba, bet tai taip pat ir žinojimas, kad yra kraštas, iš kurio kilo tėvai ir seneliai: tai vieta, į kurią malonu grįžti nors ir kartą per metus. Žinojimas, kad mūsų istorija ir kultūra turi labai turtingas ir gilias šaknis, padeda tapatinti save su tauta.“
