Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Nepaisant nuosmukio euro zonoje ir sunkumų dėl Rusijos ekonominių problemų, 2013-ieji Lietuvos ekonomikai buvo geri, vertina LRT.lt kalbinti ekonomistai. „Danske Bank“ analitikės Violetos Klyvienės teigimu, 2014-aisiais Lietuvos ekonomikai atsivers dar daugiau galimybių, tačiau gyventojai to nepajus.
„Mano nuomone, 2014 metais išorinė aplinka išliks palanki eksportui, investicijoms: palūkanų lygis vis dar nepaprastai žemas ir tai yra aiškus signalas tiek vartotojams, tiek įmonėms, kad galbūt atėjo laikas suaktyvinti investicinę veiklą. Taip pat tikimasi, kad euro zona pagaliau pradės augti, išlys iš recesijos duobės. Lietuvai tai leistų palaikyti išorinę paklausą lygmenyje, pakankamame toliau augti mūsų eksportui. Tačiau kalbėti apie visuotiną darbo rinkos atsigavimą būtų šiek tiek ankstoka“, – tvirtina V. Klyvienė.
Unikalus metas pritraukti investicijų
„Nordea“ ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, 2014 metais Lietuvos ekonomikos galimybės bus labai didelės, mat sparčiai atsigauna Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) – šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) trečiąjį metų ketvirtį augo 4,1 proc.; prieš savaitę JAV centrinis bankas paskelbė mažinsiantis ekonomikos skatinimą. Taip pat atsigauna ir Europa. Šios priežastys, ekonomisto teigimu, yra puikus ženklas ir Lietuvai.
„JAV ir Europos atsigavimo metas yra tas unikalus metas, kuomet į Lietuvą galime pritraukti labai daug užsienio investicijų, plėsti eksportą į tas valstybes. Šios progos negalima pražiopsoti. Be to, mes įrodėme, kad ganėtinai sėkmingai galime kovoti su krize. Mes – ne Portugalija ar Graikija, esanti ant bankroto slenksčio. Nors turime daug problemų, ganėtinai neblogai tvarkomės vidaus ekonomikoje“, – Lietuvos galimybes stiprinti ekonomiką vardija Ž. Mauricas.
Ekonomistų teigimu, šalyje labai stipriai juntamos politinės ambicijos 2015-aisiais įsivesti eurą, todėl galima tikėtis, kad valdžios sektoriaus finansai 2014-aisiais taip pat bus tvarkomi pakankamai protingai.
„Politinėje arenoje vyko diskusija dėl pensijų kompensavimo, galimybės vykdyti labiau ekspansinę finansinę politiką. Manau, gerai kad buvo susilaikyta nuo tokių nepamatuotų sprendimų, nes tai galėjo pakenkti strateginiams tikslams įstoti į euro zoną“, – pažymi V. Klyvienė.
Savo ruožtu Ž. Mauricas pastebi, kad yra labai tikėtina, jog Lietuva vykdys Mastrichto kriterijų dėl biudžeto deficito (šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP praėjusiųjų fiskalinių metų pabaigoje), o tai yra svarbu ne tik pačiam euro įsivedimui, bet ir Lietuvai bei jos ekonomikai apskritai: „Lietuvos sugebėjimas įvykdyti Mastrichto kriterijų dėl biudžeto deficito taip pat simbolizuotų, kad Lietuvoje diržų veržimosi periodas baigėsi arba yra labai arti pabaigos. Ateitis darosi šviesesnė. Lietuva tikrai buvo pavargusi nuo diržų veržimosi.“
Iššūkiai: pagundos išlaidauti ir kaimynė Rusija
Ž. Maurico teigimu, vienas didžiausių iššūkių Lietuvos ekonomikai – Rusija, kurioje egzistuoja ne tik politinė, tačiau ir ekonominė rizika. Tai, anot ekonomisto, iškalbingai pademonstravo įvykiai rudenį, kuomet buvo apribotas pieno ir pieno produktų importas į šią šalį.
„Rusijos ekonomika susiduria su nemažomis problemomis. Kad tos problemos kyla šalies viduje, pripažįsta net pats Vladimiras Putinas. Anksčiau dėl šalies ekonominių problemų jis kaltindavo aplinką, tačiau šįsyk to nedaro. Manyčiau, kad tai mūsų valstybės ekonomikai yra didelis iššūkis“, – sako Ž. Mauricas.
Savo ruožtu V. Klyvienė pažymi, kad lėtėjanti Rusijos ekonomika turės neigiamą poveikį Lietuvos verslui, ypač vežėjams. Tačiau kadangi į Rusiją Lietuva eksportuoja daugiausiai galutinio vartojimo prekes, o vartojimas ir toliau išlieka pagrindinė Rusijos augimo varomoji jėga, išskirtinai neigiamų tendencijų šiame regione ekonomistė neprognozuoja.
„Taip pat tikimasi tvaresnio euro zonos augimo, Vokietijos ekonomikos paspartėjimo, o tai ypač svarbu Lietuvai, nes ji yra svarbi mūsų eksporto partnerė. Galima manyti, kad šis Vakarų atsigavimas kompensuos sumažėjusias Rusijos ekonomikos apsukas“, – kalba V. Klyvienė.
Ž. Mauricas pabrėžia, kad vidaus rinkoje taip pat nemaža iššūkių, labai svarbu nepasiduoti pagundoms ir pernelyg neatlaisvinti diržų, siekti biudžeto deficito mažinimo. Anot ekonomisto, būtina tęsti ir svarbius energetinius projektus, kurie šiandieną galėtų būti laikomi iššūkiais, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje neštų ekonominę naudą.
„Mes visada esame labai priklausomi nuo vieno ar kito šaltinio arba esame labai izoliuoti. Visų pirma, kalbant apie elektrą. Matėme, kad vasarą elektros kaina išaugo būtent dėl to, jog neturime jungčių, tik dabar jas tiesiame. Būtina šiuos projektus pabaigti.
Taip pat svarbu įgyvendinti ir suskystintų dujų terminalo projektą, nes tokiu atveju turėtume alternatyvą, svertą savo pusėje dėl dujų kainų. Reikia tęsti ir renovacijos programą, neužmigti ant laurų, juolab kad tų laurų dar nėra. Manau, labai svarbu užtikrinti, kad šie dalykai būtų daromi“, – pažymi ekonomistas.
Visa darbo rinka dar neatsigaus
V. Klyvienės teigimu, nors 2013-aisiais buvo pastebimas darbo užmokesčio augimas, tačiau vienareikšmiškai vertinti ir tuo džiaugtis nereikėtų. Juolab nevertėtų tikėtis, kad 2014-aisiais atsigaus visa darbo rinka ir algos dar didės.
„Reikia įvertinti tai, kad bene trečdalį darbo užmokesčio augimo nulėmė minimalios algos pakėlimas. Tačiau vienareikšmiškai to vertinti nereikėtų. Manyčiau, tai susiję ne tik su pačiu darbo užmokesčio didėjimu, bet ir su ekonomikos skaidrėjimo procesu. Realiai, matyt, ne tokia didelė Lietuvos žmonių dalis gauna minimalią algą. Šalyje egzistuoja šešėlinis darbo užmokesčio fondas ir dalis tų pinigų iš šešėlio paprasčiausiai perėjo į oficialią apskaitą“, – pažymi ekonomistė.
Kita vertus, V. Klyvienės pastebėjimu, verslas vis garsiau kalba apie tai, kad darbo rinkoje jaučiamas atotrūkis tarp pasiūlos ir paklausos. Specifinės darbo jėgos su išskirtiniais kvalifikaciniais reikalavimais rasti yra sunku, o tai daro spaudimą darbo užmokesčiui augti, bet tik tam tikrose specifinėse srityse.
„Tas spaudimas kelti kai kurių specialistų algas išliks ir kitais metais, bet kalbėti apie visuotinį darbo rinkos atsigavimą būtų šiek tiek ankstoka. Ne vienas verslininkas sieja spartesnį investavimą su Europos Sąjungos (ES) paramos atėjimu, o čia greičiausiai mes turėtume kalbėti apie 2015 metus. Manyčiau, kad aiškesnį atsigavimą, ypač darbo rinkoje, reikėtų sieti ne su 2014 metais, o su 2015-aisiais.
Kokie buvo 2013-ieji?
Ekonomistų vertinimu, 2013-ieji Lietuvos ekonomikai buvo sėkmingi: po ilgesnės pertraukos ekonomika pademonstravo tvaresnį vidaus paklausos atsigavimą, investicijų, vartojimo augimą. Šie veiksniai kompensavo lėtėjančias eksporto tendencijas.
„2013 metai Lietuvai buvo ganėtinai geri. Euro zonos ekonomika šiais metais patyrė nuosmukį, tačiau Lietuva buvo viena iš tų nedaugelio valstybių, kurios ne tik išvengė nuosmukio, bet ir sugebėjo pademonstruoti neblogus augimo rezultatus“, – pažymi Ž. Mauricas.
Ekonomistas pastebi, kad po ketverių metų pertraukos atsigavo ir ganėtinai tvarus yra vidaus vartojimas, nes pradėjo didėti realus darbo užmokestis: „Gyventojai galų gale pradėjo justi ekonomikos atsigavimą. Prieš tai jis buvo labiau teorinis, nes visi matė, kad BVP, eksportas auga, bet žmonių pajamos – ne. Šie metai yra būtent tie, kai ir darbo užmokestis pradėjo augti. Privačiame sektoriuje augimas siekė daugiau negu 5 proc. Manyčiau, kad tai yra vienas iš esminių 2013 metų įvykių šalies ekonomikoje“.
V. Klyvienės teigimu, daugiausiai sąmyšio į Lietuvos ekonomikai įnešė rudenį Rusijos sustabdytas pieno produktų importas: „Tai mums buvo svarbi partnerė, prekyba su ja praėjusiais metais davė nemažai dividendų, todėl ekonominės problemos šiame regione, ekonominio karo momentai sukėlė nemažai sumaišties mūsų ekonomikos padangėje. Tačiau bent jau kol kas nieko dramatiško neįvyko ir, manau, kad ekonomikos augimo tempai išliks pakankamai spartūs.“
