Provincija sensta, o jauno žmogaus į kaimą ar į mažesnę gyvenvietę jau ir su ragaišiu nebepriviliosi. Tačiau tytuvėniškė (Kelmės r.) Agnė Buchaitė baigė studijas Vytauto Didžiojo universitete ir grįžo į gimtuosius Tytuvėnus. Jauna moteris džiaugiasi, kad čia ji gali dirbti tai, kas širdžiai miela.
Gyvenimas svetur nesužavėjo
Šiandien Agnė tvirtai žino, kad be gimtinės šilo, be Tytuvėnų krašto ežerų, be mielų, nors ir šleivokų gimtojo miestelio gatvelių ji greitai uždustų. Net ir sotesnis gyvenimas neturėtų prasmės. „Kai baigiau studijas, atsirado galimybė padirbėti užsienyje. Darbas buvo ne pagal specialybę, bet atlygis didelis. Kai jį sava valia palikau, daugelis manęs nesuprato, žiūrėjo kaip į kuoktelėjusią. Tačiau svetur būdama supratau, kad darau ne tai, ką turėčiau, kad neatsiskleidžiu. Suvokiau, jog dirbti vien dėl pinigų, tegul ir didelių, yra absurdas. Ėmiau savęs klausti, kuriems galams aš mokiausi, kam man reikėjo siekti magistro laipsnio?“ – pasakojo A.Buchaitė. Be to, Agnę užplūdo žodžiais nenusakomas gimtinės ilgesys, namų trauka. Būtent tuo metu ji išgirdo apie paskelbtą konkursą Tytuvėnų regioninio parko kultūrologės pareigoms užimti. Įveikusi nemažą būrelį pretendentų, Agnė šį konkursą laimėjo. „Įdomiausia tai, kad šis etatas buvo laisvas ir prieš man išvykstant į užsienį, bet tąkart juo nesusigundžiau. Norėjau išbandyti jėgas svetur, tačiau gyvendama užsienyje greitai supratau, kas man svarbu, o kas – ne“, – prisiminė moteris.
Pamilo vokiečių kalbą
A.Buchaitė šypteli pagalvojusi apie savo pavardę ir užsienio šalį, kurioje teko padirbėti. Pavardė Buchaitė rodo, kad jos gyslose yra vokiško kraujo. Vokiečių kalbos žodis „Buch“ lietuviškai reiškia „knyga“. Taigi, Agnė – „knygutė“. Tačiau ji prisipažino, kad vokiečių kalbos dalyko mokykloje ji labiausiai nemėgo. „Man ši kalba buvo negraži – šiurkšti, kapota. Jei būtų buvusi mano valia rinktis, nebūčiau jos mokiusis. Bet taip jau atsitiko, kad būtent Vokietijoje teko padirbėti. Išgirdusi gyvąją kalbą, supratau, kad ji yra ir graži, ir miela, ir net sava. Kad ir kaip būtų, mano šaknys yra vokiškos“, – kalbėjo tytuvėniškė.
Beribė veiklos erdvė
A.Buchaitės darbas regioniniame parke apima daug sričių: parko teritorijoje esantis kultūros paveldas, informacijos sklaida, internetinės svetainės priežiūra, parko įvaizdžio formavimas. Ji organizuoja parko lankytojų centro veiklą, ekskursijas, įvairius renginius, parodas ir t. t. Darbo išties daug, bet Agnė džiaugiasi, kad jos veiklos, ieškojimų ir kūrybos erdvė beribė.
Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys priminė, kad A.Buchaitės darbas sunkus dar ir todėl, kad Tytuvėnuose viską gožia religija: visi žino Tytuvėnų bažnyčią, jos vienuolyno ansamblį ir būtent juos pirmiausia nori pamatyti. O Agnei rūpi miestelio svečiams parodyti ir kitokių įspūdingų dalykų, kurie čia buvo daugybę metų prieš krikščionybę, prieš Kristų. „Anksčiau maniau, kad apie Tytuvėnus ir jų apylinkes žinau viską. Kaip galima nežinoti apie tą vietovę, kur gimei ir užaugai? Be to, mano tėvai – mokytojai, kurie visada domėjosi savo krašto istorija, kultūros, gamtos paveldu. Tačiau tik pradėjusi dirbti Tytuvėnų regioniniame parke supratau, kiek daug nežinau, ypač apie tas vietoves, kur mūsų regioninis parkas „įsibrauna“ į kitų rajonų teritorijas. Nuostabu, kai tau prabyla akmenys, šaltiniai, piliakalniai, šventvietės, ežerų pakrančių atodangos... Manau, kad jei žmonės labiau pažintų savo kraštą, labiau jį mylėtų, niekada į nieką jo neiškeistų“, – įsitikinusi tytuvėniškė. Agnė patikslino, kad nekalba apie tuos, kurie išvyksta svetur gelbėdami šeimas nuo materialinio nepritekliaus, smaugiami banko paskolų ar pan.
Vien oru sotus nebūsi
Anot regioninio parko direktoriaus, Agnei viskas įdomu, ji turi gausybę įvairių idėjų. „Su ja labai lengva ir paprasta dirbti. Aiškiai matyti, kad ji mėgaujasi tuo, ką daro. Agnė nepuldinėja nuo vienos idėjos prie kitos, o dirba nuosekliai, ramiai. Ji yra patriotė, kokių dabar reta“, – savo darbuotoją apibūdino V.Stonys. Pati A.Buchaitė direktoriaus pagyrų nelinkusi klausytis. Sako, kad ir daugiau jaunimo grįžtų, gal net kito krašto žmonių atvažiuotų, jei Tytuvėnuose ar arti jų būtų darbo. Prie ežero atsigulęs ilgai šilais nesigrožėsi, jei darbo neturėsi. Todėl Agnė tiki, kad jei likimas jai suteikė išskirtinę galimybę darbuotis savame krašte, ji privo ta galimybe pasinaudoti. Direktorius V.Stonys juokauja, jog dabar bene didžiausias jo ir viso kolektyvo rūpestis – rasti Agnei jos vertą antrą pusę. Agnė kvatoja: „Netgi jaunikio atrankos komisija yra sudaryta, tik kol kas apsiribota darbo grupės sudarymu.“
Ne kompanijų žmogus
Bendrauti Agnei sekasi lengvai, bet ji nėra kompanijų žmogus, jos nevilioja triukšmingi jaunimo vakarėliai. Ir draugų moteriai užtenka kelių. Ji renkasi tokius draugus, su kuriais bendraudama turtėja. Agnės neslegia vienatvė. Turėdama laisvą minutę, ji čiumpa į rankas knygą. Iki šiol mėgsta skaityti pasakas. „Jose tiek daug gyvenimo išminties, gyvenimo filosofijos, kad tik mokykis ir mokykis“, – įsitikinusi A.Buchaitė. Dalį laisvalaikio jauna moteris skiria tapybai. Ji neslepia, kad šį pomėgį buvo apleidusi, bet dabar vis dažniau išsitraukia dažus ir teptuką. Agnės tapyti darbai puošia Tytuvėnų gimnazijos sienas. Dalyvavimas jaunųjų šaulių organizacijoje jai taip pat buvo naudingas. Tai buvo ne tik patriotinių jausmų, bet ir fizinės kūno kultūros ugdymo mokykla, kas itin praverčia dabartiniame darbe. Kas žino, gal kada gyvenime pravers ir žaliasis karatė diržas bei savarankiškai išmokti įvairūs triukai su ugnimi. Tik vargu ar mezgimo kada imsis, nes tam, kaip sakė ji pati, gaila laiko. Agnė sakė nebijanti sunkumų, išbandymų. Jie būtini, anot moters, kad žmogus tobulėtų. „Svarbiausia gyvenime – turėti tikslų ir jų siekti. Vien norėti neužtenka. Ko būtų vertas mano noras išmokti vairuoti motociklą, jei būčiau tik norėjusi, bet bijojusi jį apžergti? O dabar ir vairuotojo pažymėjimą turiu, ir vairuoju. Nors labai bijojau...“ – apie gyvenimo pamokas pasakojo Agnė.
VL žurnalistė Nijolė Petrošiūtė
