Dar visai neseniai atostogoms į Lietuvą parvykusius emigrantus piktino nesišypsančios kasininkės, nepaslaugūs viešojo transporto vairuotojai, susiraukę padavėjai. Tačiau bemaž visų sferų, net valdžios įstaigų, tarnautojai tampa vis atidesni ir paslaugesni. Su akivaizdžiu šiurkštumu nesusidūriau nė karto, o vienos parduotuvės kasininkę net pavyko įtikinti, kad leistų susimokėti kortele, nors pirkinių kaina nesiekė 10 litų, o tokią sumą reikalaujama mokėti tik grynaisiais.
Deja, to pakartoti nepavyko perkant bilietą autobusų stotyje. Kol prieš mane stovėjęs klientas skambino žmonai atsiklausti, ar pirkti bilietus į Juodkrantę, jei vietų antrajame autobuso aukšte nebėra, ar rinktis kitą autobusą, kurio antrajame aukšte vietų yra, važiuoti į Klaipėdą ir ten persėsti, paprašiau kasininkės parduoti man bilietą, nes labai skubėjau.
Nors iki man reikalingo autobuso išvykimo buvo likę daugiau nei dešimt minučių, kasininkė liepė bilietą pirkti iš vairuotojo. „Neturiu grynųjų“, – pasakiau ir sulaukiau paaiškinimo, kur yra bankomatas, kurio ieškodama aiškiai rizikavau pavėluoti. Gal būčiau dar bandžiusi įkalbėti kasininkę, kad parduotų bilietą už negrynuosius, bet žmonos telefonu atsiliepiant laukiantis vyras piktai nudelbė mane ir tarė „Bėk į bankomatą, ko stovi?“, tarsi būčiau jo pavaldinė, kurią galima ūdyti ir varinėti.
Padavėjos ir kasininkės šypsotis, o kai kada ir „laba diena“ pasakyti jau pramoko. Bet akivaizdu, kad problema ne ta, šypsosi ar nesišypso kasininkės, – problema ta, kad mandagiam dėmesiui, kuris užima daugiau laiko negu šiurkštus, bet greitas aptarnavimas, nepakantūs patys klientai, ypač tie, kurie už nugaros ir kuriems tenka minutę kitą ilgiau palūkėti eilėje.
Sykį užleidusi prieš save močiutę, kad be eilės nusipirktų vaistų, nugara pajutau, kaip už manęs tankiu spiečiumi sukibo baisios neapykantos kamuolys, tarsi tos dvi ar trys papildomos minutės, kurias užėmė senolė, būtų lėmusios gyvybę ar mirtį.
Dauguma lietuvių prie sovietų buvo ir, deja, iki šiol liko uolūs savo artimo prižiūrėtojai, tuoj pastebintys, kuo kitas prasižengė, ir puolantys tą vargšelį mokyti bei auklėti. O moko ir auklėja kaip kas sugeba – vieni paniurna, kiti aprėkia, o treti ne tik per ausį uždrožia, bet kartais taip sutalžo, kad tas artimas kojas pakrato.
Ir tai nėra būdinga vien nueinančiai kartai, kuri greit pasitrauks, visas ydas su savimi nusinešdama, kaip visuotinai tikima. Tąja paniekos kitam, ypač silpnesniam, bacila jaunimas užsikrėtė taip spėriai ir taip gausiai, kad iš jų pasaulio išbraukta viskas, kas neneša naudos ir nežada sėkmės.
Tad atrodo, jog nepakantumas tiems, kas nefunkcionuoja visuomenėje taip efektyviai, kaip privalėtų, kas ko nors nesupranta iš pusės žodžio, kas nesusigaudo ar nėra pratęs prie kitiems savaime suprantamos sistemos, bus be žodžių arba garsiai suniekintas ir vieningai izoliuotas. Ir tai atliks ne valdžios institucijos, o uoli susiklausiusiųjų bendruomenė, žinanti, kas tinkama ir teisinga, kaip reikia gyventi ir elgtis.
Zita Čepaitė