Per pastarąsias kelias savaites paaiškėjo, kas bus Lietuvos baleto spektakliuose įsitvirtinusių karalysčių sosto įpėdinis. Juo tapo jaunas baleto artistas Romas Ceizaris, rugsėjo 30 d. debiutavęs princo Zygfrido vaidmenyje Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, o vakar (spalio 17 d.) pirmą kartą atlikęs princo Dezirė vaidmenį to paties kompozitoriaus balete-fejerijoje „Miegančioji gražuolė“.
Prieš keletą metų baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur mokėsi Baleto skyriuje, jaunas šokėjas sparčiai kopė karjeros laiptais, o palankiai susiklosčius aplinkybėms jau tapo Lietuvos baleto primarijų Aurimo Paulausko ir Nerijaus Juškos varžovu.
R. Ceizario sukurto Zigfrido vaidmens kol kas matyti neteko. Šis šokėjas baleto mėgėjams jau nuo pat mokyklos laikų įsiminė gražiu kūno sudėjimu, fizine ištverme ir šoklumu. Palaipsniui formuojasi ir artistiniai įgūdžiai, kurie iki šiol labiausiai išryškėjo naujausioje baleto premjeroje – „Silfidėje“, kur šokėjas atlieka Gurno vaidmenį. Princų paveikslai nėra dėkingi – tačiau sudėtingi, norint sukurti įdomesnį, spalvingesnį personažą. Ryškumo pristigo pernai R. Ceizario parengtam „Spragtuko“ princui, išraiškingesnio piešinio turės įgauti ir Dezirė. Galbūt R. Ceizario-Dezirė įvaizdžiui šiek tiek pakenkė ir tai, kad į medžioklę antrojo veiksmo pradžioje jis atvyko prie bendro artistų ansamblio visiškai nederančiu kostiumu – baltomis aptemptomis kelnėmis ir kukliu, kad ir padekoruotu, juodu švarkeliu. Rūmų drabužinėje neatsirado ilgaaulių medžioklei tinkamų batų ir ilgesnio švarko – nepaisant to, artistas elgėsi mandagiai ir pakankamai organiškai bendravo su medžioklės draugais. Gaila, kad jam į kompaniją parinkta palydovė šalia liaunos jo figūros atrodė pernelyg solidi ir subrendusi.
Antrojo veiksmo pirmojo paveikslo prietemoje švytinčios princo kelnės atitraukė dėmesį nuo bundančių jo jausmų, tačiau jie, matyt, buvo tikri, nes Alyvų fėją įtikino, jog būtent jis yra tinkamas kandidatas atkerėti miegančiąją karalystę. Šokdamas kartu su Aurora-Ansatasija Čumakova, R. Ceizaris pademonstravo pakankamai ištvermės (aukštai į viršų iškeltas ir per sceną nešamas užsnūdusios Auroros siluetas – vienas efektingiausių šio veiksmo epizodų), o išvadavęs princesę nuo šimtamečio miego, jis mandagiai pasisveikino su būsimaisiais uošviais ir droviai paprašė vizijoje matytos gražuolės rankos.
Atsakingiausias Dezirė – paskutinysis paveikslas, kuriame jam tenka šokti žėrintį Pas de deux. Šis epizodas R. Cezariui neblogai pažįstamas – jį jam teko atlikti pernai, kai dalyvavo tarptautiniame baleto konkurse „Arabesk“ Permėje (šoko su Nailia Adigamova) ir pelnė konkurso diplomą. Kaip ir kitose panašaus tipo choreografinėse kompozicijose, taip ir čia R. Ceizaris įtikino veržlumu ir energija, ryžtingais, plačiais šuoliais ratu, dvigubais turais ore – tikėtina, kad ateityje pavyks išgauti tikslesnes, išraiškingesnes kelčių ir kelių linijas. Taip pat pagirtinos ir pakankamai tikslios, tvarkingos sukinių užbaigos. Šokėjo pademonstruota medžiaga – neblogas kapitalas pakeliui į brandų, techniniu ir emociniu požiūriu visavertį vaidmenį.
R. Ceizario partnerė šiame spektaklyje – Anastasija Čumakova – pasirodė kaip visada: šoko su nuotaika, nors jos vaidmens traktuotė kažkuo ypatingu nepasižymi; vis dar per mažai motyvuotos atrodo buitiškos jos šypsenos Auroros vizijos paveiksle (apskirtai paslapties ir poezijos čia buvo labai nedaug – jau įprasta, kad antrajame plane pasirodantis Auroros siluetas apšviečiamas itin prastai – taip, kad net iš tolėliau akivaizdu, jog tai ne princesė, o kažkokia jos antrininkė driadė). Iš visų A. Čumakovos variacijų labiausiai pavykusi – paskutiniajame paveiksle, kur šokėja žavėjo trapiais, grakščiais atitiudais, muzikalia rankų plastika, šiai progai tinkamomis veido išraiškomis.
„Miegančiosios gražuolės“ prologe pasirodantis fėjų būrys – tam tikra baleto trupės vitrina, leidžianti įvertinti trupės solisčių pajėgas. Pirmą kartą šioje grupėje teko matyti Ingą Augutytę, kuri su reikiama nuotaika ir energija atliko linksmumo fėjos partiją; paskutiniajame paveiksle ji neblogai pašoko Brilianto variacijas; apskirtai brangakmenių kvartetas (greta I. Augutytės – Rūta Juodzevičūtė-Auksas, Žavinta Čičelytė-Safyras ir Greta Gylytė-Sidabras) paliko gerus įspūdžius tiek šokio darna, tiek atitinkama emocine atmosfera, kurios džiugią nuotaiką užbaigė lengvas ir gracingas G. Gylytės šuolis.
J. Romankova-Princesė Florina taip pat pateikė įsidėmėtinų akimirkų – į ją malonu žiūrėti, jos linijos dailios, o ir šoko ji pakankamai tiksliai, išryškino gražius pozų siluetus. Tiesa, kai kurios pozos (pavyzdžiui, atitiudai), ypač dueto kodoje, pasirodė kiek rėksmingos, tuščiai efektingos.
Raudonkepuraitė – berods pirmasis didesnis Audronės Stackevičiūtės vaidmuo, kurį artistė atliko gyvai ir artistiškai. Aiškiai skaitoma ir organiškai perteikiama dramaturgija išsiskyrė Baltosios katytės-Živilės Baikštytės ir Batuoto katino- Igorio Zaripovo duetas – žiūrovams patiko tradicinis pudros debesis, pakylantis nuo kepšteltos Katytės galvos. Audringų žiūrovų plojimų sulaukė Raimondo Remeikio-Milžino ir berniukų-nykštukų scena, nors tenka pripažinti, kad pirmuosiuose paveiksluose į veiksmą žiūrovai reagavo gana vangiai.
Nuoseklumu, aiškumui ir klasikinio šokio estetika spinduliavo Olgos Konošenko kuriamas Alyvų fėjos vaidmuo – ji lengvai atliko prologo variaciją, o pirmojo veiksmo pabaigoje, Auroros užmigimo scenoje lengvi jos šuoliai kartu su grakščiai plevenančiomis drabužio klostėmis sukūrė prasmingą kontrastą miego burtų apimtai karalystei, kurios valdovai ir pavaldiniai sutartinai nunarino galvas, iš orkestrinės pasigirdus dramatiškam lėkščių signalui. Ypač patiko O. Konošenko atlikta paskutiniojo paveikslo variacija – ryški, šventiška, perteikianti triumfuojančio gėrio pergalę.
Greta šokančių personažų dėmesį buvo galima atkreipti ir į iki šiol nematytą Karalienės vaidmens atlikėją – Jolantą Davuolytę. Jos eisena, gestai, reakcijos į veiksmą – stilingi, ramūs, santūrūs kaip ir dera valdovei, tačiau gyvi ir išraiškingi. To galėtų pasimokyti ir dauguma naujo sosto paveldėtojo sulaukusios Miegančios mūsų baleto karalystės pavaldinių, kurie garbingai vadinasi mimanso artistais. Juk dalyvauti spektaklyje – nereiškia vien vaikštinėti, siūbuoti į šonus ir tyliai šnekučiuotis.
