Ar tokius dalykus galima pavogti? Tikrai taip – nors istorija neįtikėtina, bet tikra!
1935-ųjų gegužę, vieną sekmadienio naktį Victoras Lustigas vaikštinėjo Brodvėjaus gatve Niujorke nė neįtardamas, kad netrukus bus suimtas ir sės į kalėjimą. Iš pradžių slaptosios tarnybos atstovai nebuvo tikri, kad tai būtent jis, mat Lustigas buvo užsiauginęs ūsus, kurie ir suklaidino pareigūnus. Paslaptingą ir puošniai pasidabinusį vyriškį Amerikos slaptieji agentai persekiojo daugiau nei septynis mėnesius, ir kai tik šis pakėlė aksominę Česterfildo palto apykaklę bei pagreitino tempą, norėdamas atitrūkti nuo slaptosios tarnybos atstovų, jie jį prisivijo ir užkalbino.
Apsuptas Lustigas šypsojosi ir paprašytas ramiai perdavė savo lagaminą. „Apsukrus“, taip vienas iš agentų apibūdino Lustigą, į kurį po ilgų persekiojimų jie pagaliau galėjo įsižiūrėti iš arti. Slaptosios tarnybos atstovai pastebėjo „randą ant jo kairiojo skruostikaulio“, „tamsias degančias akis“ ir „nepriekaištingai sutvarkytus nagus“. Lagamine pareigūnai tikėjosi surasti naujai išspausdintus suklastotus banknotus, tačiau vietoj jų rado tvarkingai sulankstytus brangius drabužius.
Galiausiai patikrino V. Lustigo palto kišenes ir surado ten raktą. Paklaustas, nuo ko šis raktas, Victoras tik gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. O raktas agentus atvedė iki „Times“ aikštės metro stoties, kurioje jie rado nedidelę spintelę, o atrakinę ją – 51 tūkstantį suklastotų JAV dolerių. Victorui tai buvo jo karjeros pabaiga, bet apie viską iš pradžių.
Garsiausias visų laikų melagis ir sukčiavimo meistras, Victoras Lustigas, gimė 1890 metais Austrijoje-Vengrijoje. Išmokęs laisvai kalbėti keliomis užsienio kalbomis ėmė ieškoti būdų, kaip prasimanyti pinigų. Nenuostabu, kad dar jaunystėje jis buvo geras pokerio lošėjas – plaukiodamas kruiziniais laivais ir lošdamas kortomis su turtingais žmonėmis užsidirbdavo gyvenimui. Taip pat nuolat bendravo su smulkiaisiais verslininkais ir mėgino perprasti jų verslo paslaptis.
Sulaukęs trisdešimties Victoras Lustigas tapo ieškomiausiu žmogumi net keliose Europos šalyse, todėl nusprendė viską pradėti iš pradžių Jungtinėse valstijose. Ir pradėjo su to meto pavojingiausiu nusikaltėliu Amerikoje – Al Capone.
Lustigas paprašė Al Caponės investuoti 50 tūkstančių JAV dolerių į aferą, kurią jis neva organizavo. V. Lustigas prižadėjo, kad per ateinančias šešiasdešimt dienų padvigubins investiciją. Garsiausias Amerikos žudikas davė 50 tūkstančių JAV dolerių grynaisiais, tačiau įspėjo „partnerį“, kas nutiks, jei jis sumanys prasmegti su visais pinigais. Terminui pasibaigus, Lustigas grąžino visus pinigus iki paskutinio cento. Amerikos mafijos tėvas buvo toks nustebintas tokiu sąžiningumu, kad apdovanojo jį penkiais tūkstančiais dolerių. Tai aferistas buvo numatęs iš anksto.
Po šios apgaulės V. Lustigas ėmėsi dar „didesnių projektų“. 1925-ųjų pavasarį jis atvyko į Paryžių ir vieną popietę, skaitydamas laikraštį, aptiko nedidelį straipsnį apie tai, kad Eifelio bokštui būtinas remontas, tačiau tam reikiama pinigų suma esą pernelyg didelė. Prie straipsnio buvo ir vyriausybės komentaras, kad svarstoma galimybė nugriauti daugiau nei 300 metrų milžiną ir taip sutaupyti.
V. Lustigui kaipmat kilo fantastiška idėja – parduoti metalo laužo įmonėms teisę nugriauti Eifelio bokštą. Prisistatęs svarbiu valdininku, jis išsiuntinėjo migloto turinio laiškus penkiems metalo laužo supirkėjams ir susitarė susitikti aptarti galimos vyriausybinės sutarties.
Paminėjęs, kad bokšto, statyto 1889-aisiais, niekada nebuvo planuojama laikyti amžinai, jis rimtai pasakojo, kad šis vyriausybės sprendimas labai ginčytinas, tad informacija turi būti įslaptinta saugant nuo gyventojų protestų. Netrukus jam pavyko „įkišti“ teisę utilizuoti bokštą vienam pramonininkui. O juokingiausia tai, kad apgautasis net nesikreipė į policiją. Ne kiekvienam užtektų drąsos viešai prisipažinti, kad jis kvailys.
Po pasisekusios aferos V. Lustigas pabėgo į Austriją. Skaitydamas Paryžiaus spaudą aferistas jokių naujienų nei apie Eifelio bokšto išardymą, nei apie jo apgaulę nerado, tad suvokdamas, kad jam niekas nebegresia, V. Lustigas grįžo į Paryžių ir nutarė Eifelio bokšto pardavimo aferą „prasukti“ dar kartą, tik su skirtingomis metalo laužu užsiimančiomis įmonėmis. Keisčiausia, kad jam vėl pavyko, tik šį kar tą ne taip sėkmingai – sandoris pateko į policijos rankas, o sukčiui te ko trauktis į JAV.
V. Lustigas žinomas ir dėl dar vienos labai įdomios aferos, vadinamos „pinigų dėže“. Tai nebuvo jo idėja, tačiau apgavikas viską atliko tobulai. Dėžė buvo pristatyta kaip pinigų kopijavimo mašina ir pademonstruota porai turtingų verslininkų. Vienoje mašinos pusėje „išradėjas“ įdėjo tūkstančio dolerių nominalo banknotą, o kitoje – baltą popieriaus lapą. Mašina viską įtraukė į vidų gamybai.
V. Lustigas perspėjo, kad mašina turi šešias valandas mirkyti originalą specialios cheminės sudėties tirpale, kad dažai būtų paruošti perkelti ant kito popieriaus. Kai pirkėjai sugrįžo, apgavikas jau laikė mašinos paruoštą kopiją savo rankose ir visi nukeliavo į banką. Ten buvo patvirtinta, kad abu banknotai tikri. Jie ir buvo tikri, nes kol buvo vienas, V. Lustigas pakeitė kopiją tikru banknotu. Verslininkai nusipirko mašiną už 25 tūkstančius dolerių. V. Lustingas turėjo šešias valandas pasprukti, ta čiau net ir po kelių savaičių jo niekas nesivijo, nes pirkėjai vis galvojo, kad nemoka naudotis mašina ir daro kažką ne taip.
Nors V. Lustigas ir buvo apgaulių genijus, nuo kalėjimo tai jo neišgelbėjo. 1935-aisiais jis buvo nuteis tas 20 metų kalėti Alkatraso kalėjime. Po 12 metų legendinis sukčius susirgo plaučių uždegimu ir mirė sulaukęs 57-erių.
Parengė Rasuolė ČEPULINSKAITĖ
