Baltijos jūrą supančiose šalyse gyvena apie 80 mln. žmonių, kiekvieną dieną joje plaukioja apie 2 tūkst. laivų. Kasmet iš laukų, miestų valymo įrenginių, pramonės įmonių upės į jūrą suneša daugiau kaip 0,5 mln. tonų azoto, apie 25 tonas fosforo, kasmet Baltijoje žūsta iki 0,5 mln. nafta suteptų jūros paukščių.
Baltijos jūrą tyrinėjantys mokslininkai įspėja, kad nekontroliuojama žmogaus veikla jūrai tampa vis pavojingesnė, bet jos dugne, kur tebetūno tūkstančiai iprito bombų, tiesiamos naujos komunikacijos, o smėliu iš jūros gelmių „maitinami“ krantai.
Tai negi paplūdimių, kuriuose kas vasarą ilsisi šimtai tūkstančių poilsiautojų, po didesnės audros gali nebelikti?
Maitinti krantą smėliu – brangu, bet veiksminga
„Anksčiau paplūdimiai daugelyje vietų buvo platesni, – patvirtina tai, ką poilsiautojai pastebi plika akimi Klaipėdos universiteto gamtos ir matematikos mokslų fakulteto dekanas, profesorius, humanitarinių mokslų (architektūros) daktaras Petras Grecevičius.
„Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje buvo atliekami sisteminiai pajūrio rekreacinių išteklių tyrimai, matuojamas paplūdimių plotis, skaičiuojamos rekreacinės apkrovos, Kretingos urėdijos miškininkai kasmet tvirtindavo kopas žabtvorėmis, buvo atliekami apsauginio kopagūbrio želdinimo darbai, o kai kurie kopų fragmentai buvo atskiriami nuo lankytojų tvoromis. Daug dėmesio buvo skiriama biologinėms kopų tvirtinimo priemonėms. Deja, vėliau nuoseklūs darbai nutrūko“, – apgailestauja žinomas jūrinio kraštovaizdžio specialistas.
Anot jo, blogai, kad pajūrio tvarkymas dabar išskaidytas kelioms savivaldybėms (Palangos, Klaipėdos rajono, Klaipėdos miesto ir Neringos – red. past.).
„Lenkijoje ir kitose Europos šalyse tuo rūpinasi viena specializuota įmonė, o pas mus ne. Nėra ir atsakingos specializuotos mokslo įstaigos, kuri nuolat atliktų pajūrio būklės monitoringą, rengtų eksperimentinius pajūrio tvarkymo projektus. O Klaipėdos miesto Melnragės ruožas, kur paplūdimiai po audrų katastrofiškai sumažėjo, skirstant lėšas pajūrio tvarkymui pastaruoju metu buvo visiškai užmirštas“, – pridūrė P. Grecevičius. Anot jo, „maitinti pakrantę papildant ją smėliui, veiksminga, bet brangu“, o šiuos darbus reikia periodiškai kartoti, nes dėl audrų smėlis nuplaunamas ir dalis jo keliauja link Latvijos, o kita dalis nusėda priekrantėje.
„Dirbtinai maitinant paplūdimius atvežtiniu smėliu ar taikant kitus krantotvarkos metodus, būtina vykdyti sisteminius poveikio aplinkai tyrimus. Savo žodį turi tarti hidrologai, geologai, kraštovaizdžio architektai, miškininkai, biologai, ekologai“, – aiškina P. Grecevičius.
Būtent taip anot Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto docento biomedicinos mokslų daktaro Dariaus Daunio, pastaruoju metu ir elgiamasi. Pavyzdžiui, jeigu smėlis būtų pilamas į dugną, kad bangos jį neštų į krantą, kaip buvo ketinama daryti iš pradžių, neabejotinai būtų kilęs pavojus dugno gyventojams. Todėl mokslininkai rekomendavo purkšti smėlį tiesiai į krantą.
„Jeigu smėlis būtų pilamas į dugną, būtų užpiltos biologinei įvairovei svarbios vietos, kuriose gyvena daug rūšių, ir jos praktiškai būtų sunaikintos: jos būtų užpiltos smėliu ir tikrai nesugebėtų išsikasti iš 1-2 metrų storio smėlio sluoksnio. Kita vertus, pats dugnas būtų pasikeitęs – vietoj riedulynų būtų atsiradę smėlio laukai. Ir visai kitos rūšys jūros dugne apsigyventų. O dabar poveikis minimalus“, – sakė D. Daunys.
„Bet juk nepakanka tik pamaitinti paplūdimius smėliu. Būtina supiltą paplūdimį stabilizuoti. Pasaulyje tam naudojamos įvairios priemonės. Jei mes to nepadarysime, po kelių sezonų smėlis vėl bus nuplautas, o Europos Sąjungos fondų paramos gali jau ir nebebūti“, – įspėja P. Grecevičius. Anot kraštovaizdžio bei aplinkos planavimo specialisto, ir smėlis tinka ne bet koks.
„Palyginti su išlikusiais vakarinės Latvijos paplūdimiais, mūsų paplūdimio ruožas šiuo metu labai platus, bet ne toks patrauklus koks buvo anksčiau. Nelabai tinkama smėlio, supilto pagrindiniuose Palangos paplūdimiuose, spalva ir frakcija“, – aiškina jis primindamas, kad ne mažiau svarbu ir tai, kas vyksta sausumoje, kiek atokiau nuo paplūdimių.
Ekstremalūs pokyčiai Baltijai negresia?
„Didžiausi pavojai visada slypi neapgalvotuose sprendimuose urbanizuojant pajūrio ruožą, neatsakingai ir be mokslinio pagrindimo vykdant krantotvarkos darbus, – pabrėžia P. Grecevičius ir primena vieną nuo mūsų visų požiūrio ir elgesio priklausantį dalyką.
„Viena didžiausių blogybių – didėjantis priekrantės vandenų taršos lygis. Šiuo atveju, teršia ne tiek pramonė, kiek patys žmonės. Kai kuriuose pakrantės ruožuose nėra tinkamai įrengtų tualetų, geriamojo vandens kolonėlių, dušų, Vasaros dienomis kartais būna tiesiog nemalonu bristi į jūrą“, – sako jis.
Ar po, tarkime, 50 metų į Baltiją nereikės lipti apsiavus specialiomis šlepetėmis, kad ant nuodingos medūzos neužliptume? Gal jau bijosime bent kiek toliau į vandenį bristi, nes palei krantą rykliai suks ratus? Ir apskritai, ar smėlėtoji mūsų pakrantė nebus pavirtusi į siaurutėlį ruoželį, į kurį įleis, pavyzdžiui, su bilietais? O gal jau metas pradėti galvoti, kaip tolyn nuo jūros patraukti kai kuriuos pakrantės statinius?
„Manau, kad Lietuvoje pakaks įžvalgaus proto ir valios tinkamai tvarkyti visą jūrinio kranto zoną – ne tik paplūdimius, kuriuos reikia stabilizuoti, bet ir apsaugines kopas, palvę, pajūrio miškus, todėl pakrantė tikrai neturėtų pavirsti siaurais ruoželiais. Tačiau pavojus arčiau jūros kranto esantiems pastatams visais laikais buvo ir išliks“, – sako mokslininkas.
Vis dėlto anot P.Grecevičiaus, kai kuriose mūsų pajūrio vietose pavojus kyla ir pastatams.
„Realus pavojus statiniams Lietuvos pajūryje kyla, pavyzdžiui, Melnragėje ties šiauriniu molu. Čia po pastarųjų audrų jau nebeliko mūrinio pastato, pavojus kyla ir kitiems statiniams, nes jų jau neapsaugo kopagūbris“, – aiškina P. Grecevičius.
„O jeigu pakrantės zonoje bus statoma neatsakingai, arba nebus imamasi kompleksinių priemonių atliekant krantotvarkos darbus, kai kuriems pastatams neabejotinai kils didesnis pavojus. Gaila, kad statytojai kartais labiau linkę rizikuoti, negu įsiklausyti į mūsų įspėjimus“, – tęsia jūrinio kraštovaizdžio architektūros ir urbanistikos specialistas, primindamas, kad ekstremalių situacijų Baltijos pajūryje daugėja.
Tačiau kiti Balsas.lt kalbinti mokslininkai skubėjo nuraminti: ekstremalūs pokyčiai, bent jau kelis artimiausius dešimtmečius, negresia.
„Jau dabar nemažai daroma, kad Baltijos jūros būklė pagerėtų. Žinoma, siekiant mažinti eutrofikaciją, cheminę taršą, apriboti galimybę patekti pas mus nevietinėms augalų ir gyvūnų rūšims, mažinant naftos išsiliejimų poveikį nuveikti reikia dar labai daug, bet tragiškų padarinių nebus“, – sakė Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto profesorius, habilituotas daktaras Sergejus Oleninas.
Europa vienijasi
Sienų tarp valstybių jūroje nepastatysi, todėl mokslininkų teigimu, norint padėti Baltijai reikia, kad visos prie jos įsikūrusios šalys, ieškodamos sprendimų, kurie tausotų vieną labiausiai užterštų ir vieną intensyviausiai eksploatuojamų pasaulio jūrų, veiktų išvien – kartu numatytų ir įgyvendintų gamtosaugos priemones.
„Kai kurios Baltijos regiono šalys jau ratifikavo balastinių vandenų konvenciją. Bet jeigu neveiksime išvien, jeigu, pavyzdžiui, mes kontroliuosime, koks vanduo patenka į jūrą iš laivų, o mūsų kaimynai, su kuriais dalijamės Baltijos jūra, to nedarys, atvežtinės rūšys anksčiau ar vėliau atplauks ir pas mus“, – tęsia pasakojimą S. Oleninas, primindamas, kad nemaža dalis mūsų jūrą ištikusių ir galinčių ištikti bėdų yra žinomos.
Kita vertus, daug dalykų Baltijoje yra specifiniai. Pavyzdžiui, jos užšalimas, temperatūra lemia, kad reikia kurti ir savus metodus. Todėl, anot mokslininkų, programos, skirtos Baltijos jūrai, aprėpia viską: nuo politinių iki socialinių kasdienių klausimų sprendimo.
„Aš jau prieš 30 metų girdėjau kalbas, kad Baltijos jūra žus, bet ji gyvena ir toliau gyvens. Tik reikia dirbti ir jai padėti, – apibendrino profesorius S. Oleninas, nuramindamas, kad su specialiomis nuo medūzų saugančiomis šlepetėmis bristi į Baltiją nei 2013-siais, nei kuriais kitais artimiausiais metais tikrai nereikės.
Taip pat skaitykite:
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (I), (II), (III)
