Vienas didžiausių gyvenimo klausimų: kas nutinka mums mirštant? Vis didėjantis skaičius žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ir sugrąžintų į gyvenimą, skatina mokslininkus domėtis ir atlikti įvairiausius medicinos mokslų tyrimus. Keli žmonės, kurie buvo atgaivinti, pasakoja, ką jie jautė atsidūrę ant mirties slenksčio.
Mary Jo Rapini, gydytoja iš Hiustono, davė interviu „ABC News“ programai tema „Klinikinė mirtis – pojūčiai ir patyrimai jos metu“. M. J. Rapini, 2003 metais patyrusi smegenų aneurizmos plyšimą, prisimena, girdėjusi kalbant Dievą, kuris pasirodė švytinčiame rožiniame pavidale. Tai paskatino ją parašyti knygą „Ar Dievas yra rožinis?“
„Tik vėliau supratau, kad jis artėjo prie manęs, bet tai toli gražu nebuvo Dievas. Tai buvo ryški šviesa, ir aš su ja susiliejau. Tai nežmogiška, todėl labai sunku nupasakoti. Galiu tik pasakyti, kad kambarys atrodė neapsakomo grožio.“
„Aš žinojau, kad viskas turi prasmę. Skirtingai nuo sapno, tai buvo labai ryški vizija. Todėl esu linkusi ginčytis su tais mokslininkais, kurie sako, jog tuo metu mes sapnuojame. Taip tikrai nėra.“
Žinių diktorius Bobas Woodruffas prisimena panašią patirtį, kuri įvyko 2006 metais, jam patyrus sunkius sužalojimus Irake. Po to, kai transporto priemonė rėžėsi į jį, vyras prisimena tik tai, kad prarasdamas sąmonę jis išvydo ryškią baltą šviesą, o jo kūnas tarsi pakilo ir ėmė plūduriuoti.
1989 metais Dono Piperio iš Kalifornijos valstijos vairuojamas automobilis susidūrė su kitu automobiliu. Jam buvo sužalota galva ir medikai diagnozavo vyro mirtį. Apie 90 minučių jis buvo be pulso, tačiau prie jo lovos pradėjus giedoti ir garsiai melstis, jis, visų nuostabai, „sugrįžo į gyvenimą“.
„Vairas perdūrė man krūtinės ląstą, o vėliau automobilio stogas nukrito man ant galvos, – pasakojo jis. – Tai, ką aš patyriau, yra vargiai apibūdinama ir žmonėms gali būti sunku tai suvokti.“
Vyras pasakoja girdėjęs muziką, kuri buvo lydima nuostabių aromatų. Jo miręs senelis stovėjo priešais jį, tarsi sutikdamas jį mirusiųjų pasaulyje. „Jie visi stovėjo prie didingų vartų su žibintais, kurie „pulsavo gyvenimu“, – priduria jis.
Ponas D. Piperis po sudėtingų operacijų turėjo iš naujo mokytis vaikščioti. Jo istorija „90 minučių danguje: gyvenimo ir mirties klausimas“ buvo išspausdina „The New York Times“.
„Apie kai kuriuos žmones, kuriuos sutikau prie vartų, nebuvau prisiminęs ištisus dešimtmečius.“ D. Piperis tiki, kad buvo sugrąžintas į gyvųjų pasaulį, kad visiems praneštų apie dangaus egzistavimą.
Jane Seymour apie savo klinikinę mirtį papasakojo pokalbių laidos vedėjui Lariui Kingui 2005 metais. Dėl alerginės reakcijos moteris patyrė anafilaksinį šoką. Ji pasakojo tuo metu mačiusi ryškią šviesą, kuri nebuvo tik švytėjimas, ji turėjo dvasinį pavidalą.
Remiantis medicininiais tyrimais, manoma, kad klinikinės mirties atvejų ypač padaugėjo per pastaruosius metus. Bet dar ir šiandien neprieinama vieninga nuomonės ar per klinikinę mirtį patirtus išgyvenimus derėtų aiškinti dvasiškai ar moksliškai.
Vis dėlto, kelionė ilgu tuneliu, ryškios šviesos, susitikimai su giminaičiais – viso to mokslas kol kas paaiškinti dar negali. Bendriausia teorija galėtų būti tokia: apmirštant smegenims, jos išskiria neuro-chemikalus, kurie sukuria šviesos blykstes.
2010 metų balandį mokslininkai iš Slovėnijos pranešė, kad pacientai, patyrę širdies priepuolius, po kurių sekė klinikinė mirtis, turėjo didesnį anglies dvideginio lygmenį smegenyse lyginant su kitais pacientais. Kito tyrimo, atlikto 2009 metais Kentukio Universitete, duomenimis, kad tai ne kas kita kaip tarpsnis tarp miegojimo ir prabudimo būsenų.
Tačiau dar ir šiandien labai nedaug žinoma apie šį reiškinį. Gydytojas Samas Parnia, pasąmonės ir mirties ekspertas, 2008 metais atliko vieną didžiausių tyrimų, kurio metu buvo apklausti 1 000 klinikinę mirtį patyrusių pacientų. Rezultatų laukiama ateinančiais metais.
Parengta pagal „The Daily Mail“
