Jūs, neabejotinai, mirsite, rašoma BBC straipsnyje apie šį jautrų kiekvienam klausimą. Ir visi, su kuo esate pažįstami, taip pat kada nors numirs. Kai kurie psichologai mano, kad neraminanti mintis apie šį faktą nuolat „kabo“ kažkur mūsų smegenų užslėptose kertėse ir daro poveikį mūsų veiksmams, daro įtaką žmonių apsisprendimui vaikščioti į bažnyčią, valgyti daugiau daržovių ar pradėti lankyti sporto salę, o gal motyvuoja susilaukti vaikų, rašyti knygas ir kurti verslą.
Klausimo vertė – žinojimas, kaip praleisti mums skirtą laiką
Net tiems, kurie neturi problemų su sveikata, mirtis – tai kažkas, kas visada išlieka mūsų pasąmonės lygmenyje.
„Didžiąją dalį savo gyvenimo mes išbūname, nesusimąstydami apie savo mirtingumą, – pasakojo naujienų agentūrai vaikų ligoninės Filadelfijoje pediatras Chrisas Feudtneris. – Mes su šio fakto egzistavimu susitvarkome, bandydami susikoncentruoti ties dalykais, kuriuos matome priešais save“.
Tačiau klausimas, kas būtų, jeigu žinotume tikslią savo mirties datą, nors ir grynai hipotetinis, išlieka aktualus: kaip pasikeistų žmonių, ar net žmonijos motyvacija, mokslui į tai sugebėjus atsakyti.
Galbūt, ieškant atsakymo į šį klausimą, kai kam tai padės suvokti, kaip geriau praleisti savo ribotą laiką, kuris mums yra skirtas būti Žemėje.
42,8 milisekundės su žodžiu „mirtis“ pakeičia žmogaus elgesį
Pradžioje reiktų išsiaiškinti, kaip mirtis paveikia mūsų elgesį. 1980-aisiais psichologai pradėjo intensyviai domėtis tuo, kaip mums pavyksta susitvarkyti su baimėmis ir nerimu, kurie iškyla suvokiant, kad mes – „ne daugiau nei kvėpuojantis, atliekantis gamtinius reikalus, save suvokiantis mėsos gabalas, kuris bet kurią akimirką gali mirti“, kaip sykį suformulavo Niujorko psichologas Sheldonas Solomonas.
Sh. Solomonas ir jo kolegos net sugalvojo specialų terminą – „mirties baimės valdymo teorija“. Ji skelbia, kad žmonės specialiai savo kultūrose kuria tam tikras požiūrių sistemas (pavyzdžiui, apie tai, kad mūsų gyvenime yra prasmė ir mūsų gyvenimas turi yra vertingas), leidžiančias sumažinti egzistencinės baimės įtaką, kuri kitu atveju tiesiog paralyžiuotų žmoniją.
Daugiau nei tūkstantis mokslo eksperimentų parodė, kad kuo dažniau mums yra primenama apie mirties neišvengiamumą, tuo stipriau mes laikomės įsikabinę kultūrinės tradicijos ir tvarkos, bandydami sustiprinti savo pačių vertės jausmą.
Mes saugome savo požiūrius stipriau ir reaguojame į viską, kas jiems grasina su nepasitenkinimu.
Net paties menkiausio užsiminimo apie mirtingumą (pavyzdžiui, ekrane pasirodžius vos 42,8 milisekundės užrašui „mirtis“ ar kada jūs su kuo nors kalbatės netoli laidojimo paslaugų bendrovės pastato) užtenka tam, kad būtų paveiktas mūsų elgesys.
Ir kokie tie pokyčiai?
Kuomet mums primena apie mirtį, mes linkę geriau reaguoti į tuos, kurie yra panašūs į mus – ir išvaizda, ir politiniais ar religiniais įsitikinimais, ir gyvenamąją vieta. Tuo pačiu, į žmones, kurie labiau mus tolimi, mes žiūrime labiau įtariai, netgi agresyviai.
Tačiau tuo pačiu mintys apie mirtį gali versti mus panirti į nihilizmą, piktnaudžiauti alkoholiu, daug rūkyti, persivalgyti, pirkti nereikalingus daiktus ir nesirūpinti aplinkos apsauga.
Kas būtų, jeigu mes žinotume tikslią savo mirties datą ir priežastį? Tikėtina, visuomenė taptų dar labiau rasistine, ksenofobišką, agresyvi, karinga, kenkianti aplinkai – trumpiau tariant, žalotų pati save.
Tačiau ne viskas taip vienareikšmiška. Tokie tyrėjai, kaip Sh. Solomonas, tikisi, kad suvokdami, kokias negatyvias pasekmes gali sukelti mirties baimė, mes išmoktume tai valdyti.
Iš tiesų tai mokslui jau yra žinomi keli atvejai, kuomet žmonės sėkmingai priešinasi visuotinai priimtinoms normoms. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos vienuoliai visiškai kitaip reaguoja į kalbas apie mirtį.
Tyrėjai aptiko, kad kuomet žmonėms yra siūloma apmąstyti ne abstrakčią mirtį, o konkrečiai apie tai, kaip būtent jie numirs ir kaip jų mirtis atsilieps artimiesiems, reakcija būna itin skirtinga.
Tokiais atvejais žmonės elgiasi altruistiškiau – pavyzdžiui, nusprendžia tapti kraujo donorais, net jei visuomenėje tam nėra didelio poreikio. Jie atviriau ir labiau apgalvotai aptaria įvykius jų gyvenime ir negatyvius ar pozityvius to poveikius.
Galima teigti, kad savo paties mirties datos žinojimas gali nulemti tai, kad mes susikoncentruotume ties svarbiausiais savo gyvenime dalykais, kas mus sieja su artimais žmonėmis, ir neužsidarysime „virti savo sultyse“.
„Suvokimas, kad gyvenimas baigiasi, gali padėti suvokti tas vertybes, išvystyti jausmą, kad „mes visi vienoje valtyje, – mano Eva Jonas, Zalcburgo universiteto psichologijos profesorė. – Dėl to visuomenė galėtų tapti pakantesnė ir labiau linkusi užjausti“.
Mirties suvokimo skirtumai
Kaip šį žinojimą priimtų kiekvienas mūsų, labai priklauso nuo charakterio ir specifinių mirties aplinkybių.
„Kuo labiau jūs linkęs į neurotiškumą, kuo labiau esate neramūs, tuo labiau nerimausite dėl būsimos mirties ir negebėsite susikoncentruoti sąmoningai atlikti pokyčius savo gyvenime, – Notingemo universiteto psichologijos docentė Laura Blackie. – Kita vertus, jeigu jums pasakys, kad mirsite nejausdami skausmo miego metu, kai jums bus 90, tai, tikėtina, niekaip neatsilieps jūsų elgesiui. Na ką gi, puiku, sakysite jūs“.
Mokslininkai, bandydami atsakyti į šį klausimą daug metų stebėjo mirtinomis ligomis sergančius įvairaus amžiaus asmenis ir jų reakciją į artėjančią mirtį. Anot Chriso Feudtnerio, paliatyvios priežiūros specialisto, tokie žmonės dažniausiai pereina dvi fazes. Pirmiausiai jie pradeda abejoti kiekviena savo diagnozės detale, bandydami pas gydytojus aiškintis, ar iš tiesų jų mirtis yra neišvengiama, ar dar galima kažkiek pakovoti.
Vėliau jie susimąsto apie tai, kaip galima geriausiai išnaudoti tą laiką, kuris jiems liko. Ir čia daugelis patenka į vieną iš dviejų kategorijų: arba nusprendžia atiduoti visas jėgas ir energiją kovai su liga, arba pasirenka apžvelgti savo gyvenimą ir leidžia kaip įmanoma daugiau laiko su mylimais žmonėmis, bei stengiasi užsiimti kažkuo, kas teikia džiaugsmą.
Panašūs procesas, tikėtina, vyktų kiekvieno mūsų galvose, kuomet tektų susidurti su savo tikslaus mirties laiko faktu. „Net jeigu jūs žinote, kad turite dar 60 metų, anksčiau ar vėliau jums liks pora metų, pora dienų, pora valandų, – pažymi Ch. Feudtneris. – Ir kuomet valandos pradės atskaitą prie pat tos pažymėtos datos, atimant ramybę, manau, žmonės elgtųsi lygiai taip pat (kaip ir slaugos įstaigų pacientai)“.
Kai kurie iš tų, kurie žino, kad nuskęs, greičiausiai, įnirtingai treniruotųsi plaukti. Tie, kurie žino, kad žus automobilio avarijoje, bet kokia kaina vengtų važiavimo automobiliu. Tačiau tuo pat metu bus ir tokie, kurie rinktųsi kitokį elgesį – bandytų apgauti savo mirtį ir užbaigti gyvenimą savaip.
E. Jonas kartu su kolegomis aptiko, kad, pavyzdžiui, kuomet jie prašo žmonių įsivaizduoti, kad jiems teks kankinanti mirtis dėl sunkios ligos, tai tie, kam yra pasiūlomas kaip pasirinkimas kitoks savo paties gyvybės nutraukimo būdas, jaučiasi kur kas geriau ir ramiau.
Tie, kurie sulaukia „mirties nuosprendžio“, taip pat gali reaguoti įvairiai. Kai kurie pajaučia energijos antplūdį ir stengiasi praleisti likusius jiems metus (ar dienas) maksimaliai naudingai, įveikiant naujas aukštumas moksle ar kūryboje, kurių jiems, tikėtina, nepavyktų pasiekti kitu atveju.
„Man labai norėtųsi tikėtis to, kad savo paties mirties datos žinojimas pažadintų tai kas geriausia ir leistų padaryti gerokai daugiau ir sau, ir savo šeimai, ir visuomenei“, – tvirtina Sh. Solomonas.
Yra daugelis tokių pavyzdžių, kuomet žmonės iš tiesų pasiekia įkvepiančių aukštumų, žinodami, kad liko nedaug laiko. Tačiau toli gražu ne visiems žinojimas apie mirtį pažadina kūrybinį potencialą. Daug kas tiesiog nutrauktų ryšį su visuomene – ir nebūtinai todėl, kad jie yra tingūs. Paprasčiausiai juos prarytų „visko beprasmybės“ jausmas.
Kitiems tai gali pasireikšti „sveiko gyvenimo būdo“ atsisakymu. Jeigu mirties niekaip neišvengsi, kam save apsunkinti. „Aš daugiau nesirengiu valgyti organinių produktų, aš gersiu paprastą kolą vietoje dietinės. Tikriausiai, aš išbandysiu narkotikus. Ir apskritai, apsivalgysiu pyragaičiais kiekvieną dieną, – teigia Caitlin Doughty, organizacijos „Gerosios mirties įstatymas“ steigėja. – Mūsų visuomenės kultūroje yra tiek daug prigalvota dalykų tam, kad atitolintume mirtį ir mintis apie ją, ir būtent tam palaikyti įstatymus ir tvarką“.
Tačiau, ekspertų teigimu, žmonija tiesiog užsiimtų „savaitėmis nihilizmo, kurias keis savaitės darbo žmonių labui“. „Vieną savaitę jūs sėdite namuose, graužiate sausainius pakelį po pakelio ir neatsitraukiate nuo televizoriaus ekrano. O kitą savaitę savanoriškai dalijate nematomą sriubą benamiams“, – Sh. Solomonas.
Tačiau nepaisant mūsų sąmoningumo ir žinių, kuo arčiau mirties diena, tuo labiau panašėjame į „drebančią nuo siaubo griuveną“.
„Permainos visuomet iššaukia stresą, – reziumuoja Ch. Feudtneris. – Ir čia mes kalbame apie pačias rimčiausias permainas, kurios nutinka žmogaus gyvenime – apie perėjimą iš gyvybės būsenos į negyvybės“.
Ar atsiras kultai?
Nepaisant to, kurioje šalyje begyventume, mūsų visų gyvenimai pasikeistų, jeigu žinotume tiksliai, kada mirsime. Gerokai daugiau žmonių lankytųsi pas psichologus, atsirastų naujų krypčių psichiatrijos atmainos, nauji visuomenės papročiai ir ritualai – mirties data, tikriausiai, būtų žymima kažkaip panašiai, kaip šiandien mes skaičiuojame gimtadienius (tik atskaitos taškas būtų iš kitos pusės).
Dabar egzistuojančioms religijoms būtų suduotas galingas smūgis ir iškiltų nauji kultai. „Ar pradėtume lenktis naujai sistemai, kuri įvardija mūsų mirties dieną? Atnašauti jai? Aukotume nekaltas mergeles?“ – klausia C. Daughty.
Santykiai tarp žmonių taip pat rimtai keistųsi. Daugeliui būtų būtina susirasti partnerį, kurio mirties data yra panašiu metu, kaip ir jo paties. Socialinių pažinčių portalų pasirinkimuose neabejotinai atsirastų galimybė pagal tai filtruoti potencialius partnerius.
„Vienas iš dalykų, dėl kurių žmonės paprastai bijo mirties, – tai ne jų pačių pabaiga, o netektis tų, kuriuos jie myli, – teigia C. Daughty. – Kam man tekėti ar vesti tą, kuris mirs 40-ies, kai aš mirsiu 89?“
Jeigu mirties data jau būtų aiški, kai tik susiformuoja gemalas, tai kai kurie tėvai, tikriausiai, darytų abortą, jeigu paaiškėtų, kad jų vaikas netrukus mirs – paprasčiausiai tam, kad būtų išvengta tragiškos mylimo sūnaus ar dukters netekties.
O kiti, kurie žinotų, kad jų gyvenimas bus trumpas, nuspręstų ir išvis neturėti vaikų. Arba atvirkščiai – turėti jų kuo daugiau ir kuo greičiau.
Tektų keisti ir galiojančius įstatymus. Pavyzdžiui, leisiančius įslaptinti asmens mirties datą, kad darbdaviai negalėtų dėl to diskriminuoti darbuotojų.
Kita vertus, politikams, prieš dalyvaujant rinkimuose, tikriausiai tektų paviešinti savo mirties datą (o atsisakymas reikštų skandalą ir nepasitikėjimą). Juk niekas iš rinkėjų nenorėtų, kad, tarkime, prezidentas mirtų praėjus trims dienoms po rinkimų.
Kiti, galimai, išsitatuiruotų mirties datą, kad nelaimės atveju medikai žinotų „ar verta vargti reanimuojant“.
Kardinaliai pasikeistų ir laidojimo verslas: jam tektų orientuotis į gyvuosius, o vietoje to, kad aptarnautų artimuosius.
Kai kurie asmenys galimai surengtų savo „paskutinę dieną“ didelį balių, panašiai kaip elgiasi pavieniai asmenys, sumanę pasinaudoti eutanazijos galimybe.
Iš esmės, žinojimas to, kada ir kaip mes mirsim, kardinaliai pakeistų mūsų gyvenimus. „Žmonių civilizacija vystėsi aplink mirties idėją, – pažymi C. Daughty. – Manau, kad tikslus pasitraukimo datos žinojimas visiškai sugriaus dabar egzistuojančios gyvenimo santvarkos pamatus“.
