Per tą laiką R. T. Erdoganas bei Teisingumo ir plėtros paliko gilų pėdsaką šalyje: jie išplėtė islamo vaidmenį sekuliarioje valstybėje ir didino Turkijos įtaką užsienyje. Tačiau ilgus metus trukusi netradicinė ekonominė politika ir vasario mėnesį šalį sukrėtęs mirtinas žemės drebėjimas pakirto pasitikėjimą vyriausybe, todėl daugelis rinkėjų suabejojo Teisingumo ir plėtros partijos atstovų kompetencija.
Po dviejų dešimtmečių R.T. Erdogano pasitraukimas tapo sunkiai įsivaizduojamas. Apklausos rodo, kad jį gali nugalėti opozicijos kandidatas, tačiau daugelis tiki, kad jis padarys viską, jog išliktų valdžioje – jis gali pasinaudoti savo pareigomis, siekdamas iškovoti nedidelę pergalę arba užginčyti jam nepalankius rezultatus.
Didžioji dalis nerimo, susijusio su Turkijos prezidento rinkimais ir tuo, kaip R. T. Erdoganas reaguos į jų rezultatus, kyla dėl jo unikalios padėties Turkijos politinėje istorijoje. Sunku įsivaizduoti, kad R. T. Erdoganas nuolankiai susitaikys su pralaimėjimu, nes tai neturi jokio precedento: nė vienas Turkijos prezidentas niekada nebuvo tiesiogiai „išbalsuotas“ iš savo pareigų.
R.T. Erdoganas yra ne tik pirmasis Turkijos prezidentas, kuris buvo išrinktas liaudies, o ne parlamento, bet ir prižiūrėjo šalies transformaciją iš parlamentinės į prezidentinę sistemą. Nors daugelis iš 11-os R.T. Erdogano pirmtakų savo pareigas užėmė ir perleido be šurmulio, nedaugelis – kurie, kaip ir jis, buvo remiami galingos politinės partijos – buvo linkę likti savo pareigose tol, kol juos pasitraukti privertė kariuomenė arba jie netikėtai mirė. Ir ši vienintelė išimtis nėra džiuginanti.
Turkijos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas Mustafa Kemalis Ataturkas mirė eidamas pareigas, būdamas 57-erių. Tokia, palyginti, ankstyva mirtis, tikėtina, buvo jo polinkio lankytis vakarėliuose pasekmė. Jo įpėdinis ir artimas patikėtinis Ismetas Inonu tarnavo 12 metų, kol Respublikonų liaudies partiją, kuriai vadovavo jis ir M. K. Ataturkas, pirmuosiuose gana laisvuose ir sąžininguose Turkijos rinkimuose 1950 m. nugalėjo atsiskyrusi frakcija, vadinama Demokratų partija.
Demokratai kritikavo respublikonų valdingumą, valstybės sekuliarumą, palaikė privačias įmones, o partiją rėmė tokie politikai kaip R.T. Erdoganas, kuris siekė sukurti ryšį tarp centro dešinės politikos ir demokratiškumo Turkijoje. R.T. Erdogano sprendimas surengti rinkimus gegužės 14 d. – per demokratų pergalės prieš Respublikonų liaudies partiją metines – siekia pabrėžti šį ryšį.
I. Inonu, kuriam 1950 m. jau buvo 65-eri, pripažino savo partijos pralaimėjimą, bet nusprendė nesitraukti iš politikos. Jis dar 22 metus vadovavo Respublikonų liaudies partijai, kol galiausiai dramatiškame 1972 m. partijos suvažiavime jį privertė pasitraukti Bulentas Ecevitas, kuris beveik dešimtmetį buvo jo dešinioji ranka. Po pusantrų metų I. Inonu mirė. Nors jis niekada netapo prezidentu, B. Ecevitas dar tris dešimtmečius išliko svarbia figūra politikoje ir vadovavo Respublikonų liaudies partijai, kol ji buvo uždrausta po 1980 m. karinio perversmo. Po to jis vadovavo uždraustos partijos įpėdinei.
Demokratų lyderis Celalas Bayaras prezidento pareigas ėjo dešimtmetį, kol buvo pašalintas per 1960 m. karinį perversmą. Po to jis kartu su keliais vyriausybės ministrais buvo nuteistas mirties bausme. Tačiau perversmo lyderiai bausmę sušvelnino dėl to, kad jis jau buvo senas. C. Bayaras ir daugelis kitų likusių gyvų demokratų kitus penkerius metus praleido kalėjime. Tačiau kariuomenė apsijuokė: C. Bayaras mirė būdamas 103-ejų ir dar daugelį metų po įkalinimo slapčia darė įtaką šalies politikai.
Tie demokratai, kurie septintojo dešimtmečio pradžioje nebuvo įkalinti, įkūrė naują Teisingumo partiją, vadovaujamą Suleymano Demirelio. S. Demirelis pasirodė esąs gudrus politikas – jis beveik keturis dešimtmečius išlaikė partijos ir jos įpėdinių kontrolę.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje parlamento rinkimai vyko tarp S. Demirelio vadovaujamos centro dešinės frakcijos ir centro kairiosios grupės, kurią rėmė B. Ecevitas. Tačiau prezidentas ir toliau kontroliavo kariuomenę.
Po 1960 m. perversmo priimtoje Konstitucijoje buvo nurodyta, kad prezidentą vienai septynerių metų kadencijai turi rinkti parlamentas – buvo uždrausta eiti dvi kadencijas iš eilės. Trys šios eros prezidentai – Cemalis Gurselis, Cevdetas Sunay‘us ir Fahris Koruturkas – buvo buvę generolai arba admirolai. Besikivirčijančių frakcijų negebėjimas išrinkti naujo prezidento F. Koruturko kadencijos pabaigoje 1980 m., buvo viena iš naujo karinio perversmo priežasčių: parlamentas buvo paleistas, priimta nauja Konstitucija, o Turkijos septintuoju prezidentu tapo generolas Kenanas Evrenas.
Karinis režimas išformavo Respublikonų liaudies partija ir Teisingumo partiją. Jis taip pat uždraudė S. Demireliui ir B. Ecevitui dalyvauti politikoje. Teoriškai, tai turėjo leisti Turkijos politinėje arenoje rastis naujiems veidams, tačiau S. Demirelis, B. Ecevitas bei kiti politikai atgavo savo politines teises po 1987 m. referendumo. Kol jie negalėjo dalyvauti politikoje, centro kairiuosius kartu laikė I. Inonu sūnus Erdalas Inonu, kuriam trūko B. Ecevito charizmos, o centro dešinėje pradėjo dominuoti Tėvynės partija, vadovaujama ilgamečio S. Demirelio draugo Turguto Ozalo, kurio pergalė prieš kariškių remiamas partijas pirmuosiuose rinkimuose po perversmo 1983 m. buvo suprantama kaip priekaištas generolams. Kai 1989 m. K. Evrenas išėjo į pensiją, T. Ozalas tapo pirmuoju civiliu Turkijos prezidentu nuo 1960 m.
Kai S. Demirelis grįžo į politiką, jis nebuvo patenkintas, kad politinėje arenoje dominavo buvęs jo sąjungininkas T. Ozalas, todėl S. Demirelis rinkimuose dalyvavo su savo paties „Tikrojo kelio“ partija. 1991 m. Tėvynės partija prarado parlamento kontrolę – ji perėjo į S. Demirelio vadovaujamos koalicijos rankas.
Nepasibaigus kadencijai T. Ozalas 1993 m. netikėtai mirė nuo širdies smūgio, tuomet S. Demirelis sugebėjo užsitikrinti sau prezidento postą. Tačiau 2000 m., pasibaigus S. Demirelio kadencijai, jis negalėjo kandidatuoti antrajai – tam būtų prireikę Konstitucijos pataisų ir politinės paramos, kurios jam trūko. Jo partija buvo labai nepopuliari, o ministro pirmininko pareigas ėjo jo senas varžovas B. Ecevitas. S. Demirelį pakeitė Konstitucinio Teismo pirmininkas Ahmetas Necdetas Sezeras, kuris buvo priimtinas daugumai politinių frakcijų, išskyrus proislamiškų jėgų ir kurdų remiamus politikus.
Nepasitenkinimas sekuliaria, nacionalistine valstybe, už kurią pasisakė A.N. Sezeras, ir paskatino daugelį religingų rinkėjų bei kurdų palaikyti R.T. Erdoganą ir jo naujai suformuotą Teisingumo ir plėtros partiją 2002 m. parlamento rinkimuose.
R.T. Erdoganas buvo Stambulo meras ir proislamiškos Gerovės partijos narys, kol partija 1998 m. buvo uždrausta ir jis buvo pašalintas iš pareigų. Jo autsaiderio statusas pelnė jam simpatijų, nes korupcijos skandalai ir viską niokojantis žemės drebėjimas sumažino rinkėjų pasitikėjimą tuometiniu politiniu elitu.
Partijos, susijusios su B. Ecevitu, S. Demireliu ir T. Ozalu, per rinkimus buvo visiškai nugalėtos, ir į parlamentą pateko tik dvi partijos: Teisingumo ir plėtros partija bei atkurtoji Respublikonų liaudies partija. Kai 2003 m. R.T. Erdoganas tapo ministru pirmininku, parlamente nebuvo nė vienos partijos, kurios prieš dvejus metus balsavo už A.N. Sezerą į prezidentus.
Pats A.N. Sezeras iš pradžių pasirodė esąs pagrindinė kliūtis R.T. Erdogano ir Teisingumo ir plėtros partijos valdymui: jis nuolat vetavo įstatymų projektus ir blokavo kandidatus į svarbiausias pareigas. Kai 2007 m. A.N. Sezero kadencija baigėsi, Teisingumo ir plėtros partija jį pakeitė savu atstovu – Abdullah Gulu. Valdant A. Gului, Teisingumo ir plėtros partija sugebėjo sustiprinti savo įtaką biurokratijos ir teismų sistemoje. Vis dėlto valdžia buvo sutelkta R.T. Erdogano ir jo artimų sąjungininkų rankose, prezidentas A. Gulas nebuvo įtakingas.
Tai parodo vienas garsus atvejis: kartą Turkijos advokatų asociacijos vadovas pasakė kalbą, kurioje kritikavo vyriausybę. R.T. Erdoganas išėjo iš salės, o prezidentas jį nusekė iš paskos. Nenuostabu, kad kai pats R.T. Erdoganas pasirinko kandidatuoti į prezidentus pirmuosiuose tiesioginiuose Turkijos prezidento rinkimuose 2014 m., A. Gulas pasitraukė be kovos.
R.T. Erdoganas smarkiai pakeitė prezidento pareigas. Per pirmąją kadenciją – kai šios pareigos reikalavo nutraukti ryšius su savo partija – jis dažnai kišdavosi į vyriausybės sprendimų priėmimą ir elgdavosi šališkai, o tai, daugelio teisės ekspertų nuomone, buvo neteisėta.
2017 m. R. T. Erdogano remiamas referendumas patvirtino Konstitucijos pakeitimus, kurie panaikino ministro pirmininko pareigas ir pavertė Turkiją prezidentine valstybe. R. T. Erdogano teigimu, tai turėjo užtikrinti veiksmingesnį valdymą. Per antrąją kadenciją R.T. Erdoganas pasinaudojo savo valdžia, kad kištųsi į autonomiškas sritis, o per ketverius metus jis net keturis kartus pakeitė Centrinio banko vadovą.
Po perversmų paskirti arba kariuomenės remiami Turkijos prezidentai galėjo palenkti institucijas savo valiai, tačiau jiems trūko politinių partijų, kurios galėtų komunikuoti su visuomene. Tuo tarpu politinėms partijoms vadovavę prezidentai sulaukė visuomenės paramos, bet niekada neturėjo tiesioginės įtakos valstybės institucijoms.
R.T. Erdoganas buvo unikalus tuo, kad turėjo ir valstybės kontrolę, ir nemažą pasekėjų grupę, nenorėjusią, kad jis atsisakytų valdžios. Jei jis pralaimės kitą mėnesį vyksiančius rinkimus, greičiausiai tik nedideliu skirtumu. Ir būdamas 69-erių metų jis būtų pakankamai jaunas, palyginti su buvusiais Turkijos lyderiais, kad baigtų savo karjerą. Trumpai tariant, R.T. Erdoganas turi nedaug pavyzdžių, iš kurių galėtų pasimokyti, kaip taikiai perleisti valdžią.
Vienintelis Turkijos prezidentas, kuris savo noru paliko postą, tačiau vis dar turėjo valdžią ir įtaką, buvo I. Inonu 1950 m. Šis perėjimas pasirodė sudėtingas: Demokratų partija ir jos šalininkai piktinosi I. Inonu bei Respublikonų liaudies partija, o vėliau nugalėję konfiskavo respublikonų turtą, turėdami tik menkus įrodymus vieną iš I. Inonu sūnų patraukė baudžiamojon atsakomybėn už žmogų pražudžiusią autoavariją ir netgi pašalino klausos aparatą, kurį I. Inonu naudojo klausydamasis operos teatro ložėje. Demokratai kvietė savo šalininkų gaujas pulti I. Inonu mitingus. 1960 m. karinis perversmas, pašalinęs demokratus iš valdžios, įvyko, kai atrodė, kad demokratai ruošiasi uždaryti Respublikonų liaudies partija.
Atrodo, kad R.T. Erdoganas mėgsta tapatintis su demokratais, kurie patyrė netinkamą kariuomenės elgesį. Tačiau gali būti, kad prisiminimai apie tai, kaip demokratai elgėsi su I. Inonu ir kitais pralaimėjusiais oponentais, R.T. Erdogano galvoje padidina pralaimėjimo tikimybę. Dabartinė Turkijos opozicija dažnai vadina jį korumpuotu diktatoriumi, o tai didina galimybę, kad, palikus pareigas, jis ar jo šeima gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. R.T. Erdoganas šiuos kaltinimus vertina rimtai: opozicijos lyderiai buvo nubausti ir už savo pareiškimus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Kad sumažintų R.T. Erdogano baimę dėl pralaimėjimo ir pralaimėjimo pasekmių, Turkijos opozicinės partijos turėtų vengti prezidento denonsavimo ir siųsti teigiamą žinutę, paaiškinančią rinkėjams, kokių teigiamų žingsnių jie imsis atėję į valdžią. Tai buvo sėkmingos 2019 m. Respublikonų liaudies partijos kampanijos į Stambulo merus strategijos dalis.
Pagrindinis R.T. Erdogano varžovas Respublikonų liaudies partijos lyderis Kemalis Kilicdaroglu išgarsėjo kaip Teisingumo ir plėtros partijos piktnaudžiavimo kritikas.
Nuo pat jo nominavimo į kandidatus K. Kilicdaroglu savo kampaniją grindė teigiamomis žinutėmis ir pažadais kovoti su korupcija. Jis daugiausia dėmesio skyrė finansinėms problemoms ir socialinei gerovei, pabrėždamas, kad nutrauks pinigų srautą galingai Teisingumo ir plėtros partiją palaikančių įmonių klikai. Jis tapo priešprieša R.T. Erdogano „vieno žmogaus“ režimui, į savo veiklą įtraukdamas ir opozicinę koaliciją, kuriai vadovauja Respublikonų liaudies partija, bet joje yra ideologiškai skirtingų partijų, siekiančių pašalinti R.T. Erdoganą iš pareigų. Lieka neaišku, ar toks balansavimas sujaudins rinkėjus, ar nesutvirtins R.T. Erdogano ryžto išlaikyti valdžią.
Tokia plati K. Kilicdaroglu koalicija yra būtina, nes kol kas neatsirado nė viena dominuojanti politinė asmenybė, kuri galėtų konkuruoti su R.T. Erdoganu. Nėra antro B. Ecevito, kuris konkuruotų su naujuoju S. Demireliu, ar dar vieno I. Inono, galinčio mesti iššūkį šių dienų C. Bayarui.
Tai iš dalies lėmė pats R.T. Erdoganas: įdomūs politikai, tokie kaip Stambulo meras Ekremas Imamoglu ir Kurdų liaudies demokratų partijos lyderis Selahattinas Demirtasas, buvo nustumti į šalį inicijuojant baudžiamąjį persekiojimą ir net įkalinant.
R.T. Erdoganui reikėjo daug vaizduotės užsitikrinti valdžiai. Kyla klausimas, ar jis taip pat gali įsivaizduoti, kad gali tapti pirmuoju prezidentu, perleidusiu savo postą.
