Bet pati rinka nėra tobula. Ją persekioja ir įgimtos bėdos, ir išorės poveikiai (savų ir svetimų, t.y. gerais ir negerais ketinimais grįstų, intervencijos), jai nesvetimas net ir senėjimo procesas - nors šiuo atveju tai būtų, žinoma, ne gyvam organizmui būdingas ląstelių nusidėvėjimas, o fundamentalūs sisteminiai (įskaitant vertybių sistemą) visuomenės, kurioje ji veikia, pokyčiai. Bet apie tai kitai progai esant.
Tuos savanaudžius žmones (mus) rinkoje vairuoja „nematoma ranka“ – jie sau ir savo šeimoms, kuriose augina tokius pačius, pelnosi ne plėšikaudami ir net, ilgainiui, ne medžiodami ar žvejodami, bet nuo ryto iki vakaro gamindami tai, kas, kaip nekeista, reikalinga ne jiems, o kitiems. Ir dar ne bet kaip, o stengdamiesi tai daryti kuo pigiau ir kuo geriau. Galiausiai tai jiems net įauga į kraują (tam prireikia bent kelių šimtų metų ūkininkavimo rinkos ūkio sąlygomis), tampa jų kultūros dalimi – nekenkti kitam, gerbti jo galimybes dirbti ir užsidirbti, garbingai vykdyti kas sutarta ir t.t. Iš tiesų, tos „nematomos rankos“ galia pavydėtina; jai neprilygsta nė pats griežčiausias pirmokų klasės auklėtojas.
„Nematoma ranka“ – tai konkurencija rinkoje dėl savo produktų pardavimo (ir kitų produktų, pačių geriausių ir pigiausių) pirkimo.
Pažeisk konkurenciją – ir „nematoma ranka“ nusvyra, rinkos mechanizmas ima užsikirsti; atsiranda ir visai bjaurių dalykų, kurių bendras vardas – ekonominės galios panaudojimas rinkoje, iškraipant kainas, numojant ranka į kokybę, priverčiant vartotojus dengti prasimanytus kaštus ir t.t. Jei konkurencijos nebėra – imama daugiau remtis instinktais ir refleksais, iš po lygių santykių luobo vėl išnyra džiungliška gyvo organizmo prigimtis: lenktis stipresniam, griebt už gerklės silpnesnį. Kiekvieno reikalavimą „leiskite veikti“ užgožia paskirų subjektų reikalavimas „leiskit man veikti“.
Niekas – net ir šiandien – nesuprato to geriau nei A.Smithas. Užtenka tik paskaityti, su kokiu įniršiu jis smerkia kartelinius susitarimus, taip išbujojusius, su tyliu valdžios pritarimu, viduramžių miestuose. „Vieno amato žmonės nedažnai susiburia kartu, net pasilinksminimui ar pramogai,“ rašė jis, „bet susitikus jų pokalbis baigiasi suokalbiu prieš visuomenę arba kokiu nors sumanymu pakelti kainas. Žinoma, jokiu įstatymu, kuris pats arba jo įgyvendinimas nepažeistų laisvės ir teisingumo, neįmanoma užkirsti kelio tokiems susitikimams. Tačiau nors įstatymas negali trukdyti to paties amato žmonėms kartais susirinkti draugėn, jis neturi remti tokių susirinkimų, juolab daryti juos privalomais.“ (157-158 p.).
Lygiai taip pat stiprino amatų cechų (gildijų) galią rinkoje tų gildijų įvesti apribojimai mokinių ir pameistrių skaičiui bei reikalavimai jų mokymosi (kuo ilgesnei) trukmei. Smitas parodė, kaip neigiamai tai veikia tiek dirbinių kainas, tiek jų kokybę.
Aprašęs tuos neigiamus rinkos žalojimo reiškinius, jis atsidūsta: „Kur yra privilegijuota gildija, ten turbūt dera reguliuoti būtiniausių reikmenų kainą.“ (174 p.).
Pavyzdžiai ir šiandien yra čia pat. Pažvelkime duomenis apie pramonės produkcijos kainas – kaip jos kinta parduodant produkciją Lietuvoje ir parduodant ją užsienio rinkose: štai lapkričio mėnesį, lyginant su spalio mėn., tos produkcijos kainos iš viso sumažėjo 0,4 proc. tame tarpe vidaus rinkoje – tik 0,01 proc., užsienio rinkose – 0,8 proc. Per metus, lyginant su praėjusių metų lapkričiu, mūsiškės pramonės produkcijos kainos, parduodant jas Lietuvoje, padidėjo 5,5 proc., o parduodant užsienyje – sumažėjo 1,5 proc. Daug aiškinimų nereikia – konkurencija mažoje Lietuvos rinkoje kur kas menkesnė, pernelyg dažnai čia veikia ne Smitho, o visai kitokie dėsniai. Užtat Europos ir pasaulio rinkose Smitho nepalyginamai daugiau, ten jau raumenų (ypač lietuviškų) nepademonstruosi, reikia konkuruoti su daugybe ne prastesnių už mus gamintojų.
Štai dar viena citata: „Tas pranašumas, kurį visur Europoje turi miestų darbinė veikla prieš kaimo darbą atsiranda ne vien tik dėl cechų ir jų įstatymų. Jį palaiko daugelis kitokių taisyklių. ... Cechų įstatymai leidžia miestų gyventojams kelti kainas nesibaiminant, kad laisvoje konkurencijoje juos įveiks jų pačių tėvynainiai. O kitos taisyklės lygiai taip pat apsaugo juos nuo užsieniečių konkurencijos. Abiejų veiksnių pakeltą kainą visur galiausiai sumoka žemės savininkai, ūkininkai ir kaimo samdiniai, retai tesipriešinantys tokių monopolijų kūrimuisi. Jie, kaip taisyklė, nėra nei linkę, nei pasirengę kurti panašias sąjungas, o pirklių ir manufaktūrininkų triukšmingi ir sofistiniai tuščiažodžiavimai nesunkiai įteigia jiems, kad privatus visuomenės dalies, be to – ne pačios svarbiausios dalies interesas yra bendras visų interesas.“ (156 p.).
Tarsi autorius žiūrėtų į mūsų nūdienes diskusijas apie žemės ūkį, jo menką produktyvumą ir „kažkodėl“ teikiamą jam paramą. Tik leksika išduoda čia kalbant Smithą, o ne dabartinį mūsų oligopolinės ir gerai organizuotos žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonės kritiką.
Tiksliai skaičiuojantis ir kartu jautrus visuomenės opoms ir skurstančiųjų vargams Adamas Smitas buvo vienusyk tobulas ekonomistas ir pilietis. Tikslus ir teisingas, jis ne tik dėstė tai, kad darbas yra vienintelis turto ir gerovės šaltinis, bet ir tai, kad didelis turtas nesyk yra neracionalumo šaltinis. Tai dar viena mūsų problema, ar ne?
Dažniausiai, ypač mūsų laikais, yra taip – knyga eina per rankas, o jos dėstomos mintys pranyksta jau po penkių dienų (jei stipresnė atmintis). Su Smithu priešingai – retas paskaito jo knygą, tačiau jo mintys ir idėjos tebėra gyvos ir diskutuojamos.
REKLAMA
