Saulėtą, nors ir šaltą kovo 8-ją moterų rankose spalvingi tulpių žiedai, palydėti gražių žodžių. „Moteris – gyvybės ir dieviškosios dvasios nešėja“ sakė LR Seimo narys prof. Arimantas Dumčius Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre vykusioje konferencijoje „Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis: moterų pasiekimus ir vizijos“.
Tokios šventės proga dažniausiai gvildenamos temos apie lygias moterų ir vyrų galimybes, apie moterų diskriminaciją, patiriamą smurtą šeimoje. Šį kartą diskusijoje nuskambėjo mintis ir apie tai, kad lygios galimybės – tai viešo gyvenimo reikalai, kad nemažiau svarbu šeimos politika, motinystė, būtinybė kompleksiškai svarstyti šeimos ir moterų viešosios veiklos problemas. Užsiminta ir apie aplinkos suvokimą.
Tačiau diskusijoje neskirta daug dėmesio dabar pasaulyje svarbiausiomis laikomomis problemoms: taikai ir aplinkosaugai. Nenumaldomai liejasi žmonių kraujas, nesustodama rieda žmonija į visišką gamtoje esančios harmonijos suardymą. Karo pramonei išleidžiama 12 kartų daugiau lėšų nei humanitarinei pagalbai. Vis dažnėja ir stiprėja uraganai, tirpsta ledynai, kyla vandenynuose vandens lygis. Teigiama, kad dėl pakitusių aplinkos sąlygų 2050 m. gali atsirasti 200 milijonų pabėgėlių iš vandens apsemtų ar sausrų sunaikintų plotų. Kai 2004 m. Kenijos aplinkosaugininkei Vangari Maatai buvo įteikta Nobelio Taikos premija, iškilmių metu buvo pasakyta: „Taika Žemėje priklauso nuo mūsų gebėjimo išsaugoti gyvenamąją aplinką“.
Šių dienų pasaulis patiria politinę, ekonominę, ekologinę ir dvasinę krizę. Viena iš priežasčių – suardytas ryšys tarp žmogaus ir gamtos, bei pastaruoju metu ypač išryškėjusi moralinė krizė, neatitikimas tarp materialinių ir dvasinių žmonių poreikių tenkinimo, žmogaus dvasinės dimensijos sumenkėjimas. Mūsų tautos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius dar 1883 m. „Aušroje“ paskelbtoje „Priekalboje“ rašė apie dvasinės šviesos pirmumą prieš kūniškąjį maistą.
Vis labiau aiškėja, kad nebus veiksmingi Pasaulio vyriausybių lygyje priimami nutarimai susiję su aplinkosauga, klimato kaita, jei jie nebus suprasti ir įgyvendinami kiekvienoje šeimoje, bendruomenėje, jei kiekvienas iš mūsų nepajusim atsakomybės už aplinkos išsaugojimą tiems, kurie gyvens po mūsų. Tačiau tam reikalingos žinios, kitoks vertybių suvokimas.
Konferencijoje – diskusijoje galėjo būti daugiau akcentuojama moters atsakomybė už savo šeimos ir ateinančių kartų gerovę. Juk moteris turi didžiausias galimybes šeimoje ugdyti jausminį pasaulį, perorientuoti sąmonę, diegti ekologinį mąstymą, teisingą vertybių suvokimą, moralines, etines nuostatas, stabdyti nepasotinamą troškimą vartoti, diegti palankų aplinkai gyvenimo būdą, formuoti naujojo humanizmo suvokimą, kuris padėtų atstatyti žmogaus ir gamtos harmoniją ir atitiktų išaugusias žmogaus galias naudojant mokslo ir technikos pasiekimus, kurių dalis gilina prieštaravimus tarp žmogaus ir gamtos, kelia daug aplinkosaugos problemų.
Daugiau reikėtų kalbėti ir apie moterų aplinkosauginį švietimą. Šis švietimas turi įgauti vis didesnį pagreitį, jis turi prasidėti šeimoje ir toliau tęstis visuose žmogaus ugdymo etapuose. Žmogus nuo mažų dienų turi teisingai suvokti darniojo vystymosi esmę, apjungiančią ekologines, socialines – kultūrines bei ekonomines problemas. Čia didelės veiklos galimybės moterų nevyriausybinėms visuomeninėms organizacijoms (NVO), galinčioms vykdyti neformalųjį aplinkosauginį švietimą, įvairių socialinių grupių, įvairaus amžiaus žmonėms.
Reikšminga Lietuvos respublikos visuomenės aplinkosauginio švietimo strategija ir veiksmų programa, 1998 m. vasario 9 d. nutarimu patvirtinta LR Vyriausybės, apėmė tik 1998 – 2002 metus. Toliau tarsi nėra šios veiksmų programos pratęsimo. O būtinybė stiprinti, plėsti ir koordinuoti formalųjį ir neformalųjį aplinkosauginį švietimą kaskart vis didėja. Iki šiol dar mažai buvo akcentuojami moterų aplinkosauginio švietimo ypatumai. Žymi serbų sociologė Ivana Milojevič teigia, kad tradicinė namų ruoša – kulinarija, higiena, švaros palaikymas, kas paprastai priklauso moters veiklos sferai, yra ne mažiau svarbu už matematiką, fiziką, kompiuteriją, nes žmonių fizinė ir psichinė sveikata didele dalimi priklauso nuo jų vartojamo maisto, buityje naudojamų chemikalų, netgi vilkimiems drabužiams naudojamos pluošto rūšies.
Vienas iš šiandieninių moters uždavinių yra atgaivinti šeimoje ir visuomeniniame gyvenime gamtos sakralumo suvokimą. Tai gali ir turi paveikti ne tik aplinkosaugoje, bet ir kitose mūsų visuomenės gyvenimo sferose tvyrančių negatyvių reiškinių sprendimą.
Kuo plačiau reikia kalbėti apie tai, kad pasaulio ir žmogaus humanizavimas turi numatyti perėjimą nuo dorovinio nuskurdimo ir protinio neatsakingumo prie morališkai ir socialiai atsakingos veiklos. Pasaulinių problemų sprendimo pagrindas yra pačiame žmoguje. Vis labiau ryškėja žmogaus nesugebėjimas imtis atsakomybės už savo veiksmus.
Pasulinės ekologinės krizės akivaizdoje nepakankamas dėmesys skiriamas dvasinei dimensijai, todėl didelę svarbą įgauna moters dvasinio pasaulio ugdymas bei globalių ir lokalių ekologinių problemų suvokimo integravimas. Aplinkosauginiame švietime labai svarbi motyvacija pasitelkiant įtaigius emocinius, kultūrinius aspektus, paremtus turtingu mūsų etniniu paveldu, mitologija, folkloru.
Minėtos moralinės krizės akivaizdoje, nagrinėjant dabarties ir ateities perspektyvas, tikslinga mūsų atmintį nukreipti į tuos laikus, kurie suteikė sveiką genetinį pradą dvasiniams lietuvių tautos nuostatams. Daktaras J.Basanavičius minėtoje „Priekalboje“ teigė, kad pažindami senovės lietuvių gyvenimą, būdą, rūpesčius, darbą, tikybą geriau suprasime dabartinius mūsų tautos reikalus. Įžymioji archeologė Marija Gimbutienė savo knygoje „Senoji Europa“ (1996) rašo: „Ateitis yra radikalus praeities peržiūrėjimas“. M.Gimbutienės atradimus ir teoriją galime ekstrapoliuoti į dabartinius moters uždavinius daugelyje sričių: „Gebėjimas moteriškąjį pradą įpinti į savo kasdienį gyvenimą padės mums atgauti pusiausvyrą ir pagydyti neramų šių laikų pasaulį” teigia ji minėtame savo veikale.
Aptariant moters vaidmens aplinkosaugoje vertinimo kriterijus vėl noriu grįžti prie mūsų įžymiosios archeologės atskleistos Senosios Europos matricentrinės kultūros. Senoji Europa garbino moterį Deivę ir tai pabrėžė tos kultūros moteriškąjį pradą. Tai būta taikios ir kartu aukštos kultūros, ją kūrė lygiateisė, motinine paveldėjimo paremta visuomenė, kurioje nebuvo nei hierarchijos nei išnaudojimo. Ten egzistavo civilizacija pabrėžianti lyčių lygybę su moteriškojo prado dominante religijoje, gamtojautoje, psichologijoje, kultūroje ir mene. Teigiama, kad tai ir buvęs tas aukso amžiaus laikotarpis, kuris apdainuotas Ovidijaus „Metamorfozėse“.
Senosios Europos kultūra buvo žmogaus santykio su Gamta kultūra. Jei žmogus atskirtas nuo Gamtos – atskirtas ir nuo savo esmės. Žmogus intuityviai jautė gamtos dėsnius ir savo veikloje jais vadovavosi. Pagarba gamtai reiškėsi jos objektų įdvasinimu. Gimbutienė pažymi: “Medžiai, miškai ir giraitės, akmenys, kalvos, kalnai kupini stebuklingų žemės ir gamtos galių. Tos jėgos laimina, gydo, saugo nuo nelaimių, garantuoja vaisingumą…” Kol vyravo Motinos Deivės kultas – egzistavo harmonija tarp žmogaus ir gamtos. M.Gimbutienė pabrėžė moters svarbą, išaukštino jos dvasingumą. Ji tikėjo regeneruojančiomis gamtos galiomis. Ji tikėjo darnios Europos vizija, kuri gali ateiti iš Senosios Europos kultūros suvokimo.
Šventė sutelkia, priverčia atsigręžti atgal ir pažvelgti į priekį. Šį kartą dar ne visos svarbiausios problemos diskusijon buvo sudėtos. Neišsemtos dar moters galios padėti visuomenei perkainuoti vertybes, atstatyti žmogaus ir gamtos harmoniją, išsaugoti Žemę tiems, kurie gyvens po mūsų.
Prof. Dalia Marija Brazauskienė
