Nors ką tik pradėjome naujus metus, bet kol kas visa savo patirtimi, visu materialiniu, politiniu ir dvasiniu paveldu liekame „pernykščiai“. Dar tik darysimės 2008-ųjų metų žmonėmis ir visuomene.
Rinkos „nematoma ranka“, o tiksliau – nepaliaujamas žmonių siekimas gerinti savo gyvenimą užtikrina, kad ir naujais metais stengsimės pasinaudoti visomis galimybėmis iš visų mums prieinamų išteklių „išspausti“ kuo didesnę naudą sau ir saviškiams.
Labai gali būti, kad bendras tos naudos dydis, vadinamas bendruoju vidaus produktu (BVP), kitais metais bus didesnis – nes pajutę pajamų didėjimą (o jis akivaizdus), dėsningai tampam energingesni, mažumėlę „įsiazartinam“ tiek savo noruose, tiek ir pastangose. Tikėtina, kad padidės kitąmet ir galimybės – sukaupsim ar pasiskolinsim daugiau kapitalo, daugiau sužinosim ir išmoksim, pasinaudosim naujesnėmis technologijomis, įsibrausim į naujas rinkas.
Mūsų visų pastangose naudotis turima žeme, kapitalu, mūsų pačių kvalifikacija ir kitais gebėjimais tarpininkaus valdžia. Ji mums ir pagelbės (užtikrindama institucinę ir ekonominę infrastruktūrą), ir patrukdys (nedorėlių gaudymo tikslais supančiodama begale taisyklių).
Pernai šio to pasimokėm – ir kaip elgtis su pastangomis didinti naudą, ir kaip suprasti pačių išrenkamą valdžią.
Būtent pernai, 2007-aisiais, paaiškėjo, kad plačiosios publikos ir verslo nusiteikimas gauti, o valdžios - duoti kuo daugiau pajamų galop „pažadina“ kainas, „pražiodina“ užsienio prekybos deficitą ir sukurstęs infliacijos lūkesčius parodo, koks beprasmis pajamų didinimas, kai jis viršija realias ekonomikos (taigi, ir realiųjų pajamų) augimo galimybes.
Infliacija išpureno dirvą seniems, o gal ir naujiems „tautos gelbėtojams“. Atkunta senieji „pažadukai“. Paprastai kainų lygio kilimas destabilizuoja ekonomiką. Tačiau po kiek laiko jis leidžia destabilizuoti ir viešąjį gyvenimą - svarbu tik, kad atsirastų nekonstruktyvus, nesyk ir piktavalis politinis piktnaudžiavimas infliacijos keliamu nepasitenkinimu. Kad tokios politinės jėgos yra bergždžios, jau mokomės (dabartinė Seimo sudėtis laikoma prasčiausios kokybės per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją), bet šiuo atveju „kursas“ dar nebaigtas.
Pernai (vasario mėnesį) rinkome savivaldybių tarybas. Nė viena partija šalyje nesurinko nė dviejų šimtų tūkstančių rinkėjų balsų, ir net aštuonios partijos gavo jų daugiau nei po 50 tūkstančių. Taigi, vietinę valdžią visur sudarė koalicijos, ir galimybės orientuotis politikoje pagal partijų atstovaujamas vertybių sistemas dar labiau sumažėjo. Miestuose ir rajonuose, matyt, ir toliau rinksim tiesiog geradarius - pagal pavardes ir žiniasklaidos suformuotus jų įvaizdžius (atrodymą).
Taip pat pernai turėjom vieną pamoką ir iš teisės dalykų; paaiškėjo (iš sprendimų atimti iš motinos mažametę dukrą ir atiduoti ją jos neauginusiam kitakalbiui tėvui bei, kitu atveju, nesuteikti Lietuvos pilietybės tiems lietuviams, Lietuvos piliečiams ir jų vaikams, kurie gavo kitos šalies pilietybę), kad yra tokių įstatymais ir jų logika pagrįstų teisinių sprendimų, kurie neatitinka visuomenėje susiklosčiusios nuomonės apie tai, kas yra teisinga. Tai jau sena ir ne vien mūsų problema – kad kas gerai ir kas blogai, ims galop spręsti vien teisininkai. Tai – kuriozas, bet teisininkai čia nieko dėti; tai mes, mūsų dirbti su taisyklėmis deleguoti politikai, konvertuodami moralės normas į įstatymus, kartais nuslysta į jurisprudencinę logiką, kol galų gale išvis nustoja orientuotis visuomenės vertybių sistemoje.
Puikus tokio dezorientavimosi, vadovavimosi vien teisės normomis pavyzdys buvo 14 Seimo Darbo partijos frakcijos narių ir dviejų Lietuvoje rinktų Europos parlamento narių kolektyvinė kelionė į Maskvą rugsėjo mėnesį pas kažkodėl nenorintį atsakinėti į prokurorų klausimus ir net politinio prieglobsčio Rusijoje ieškojusį partijos lyderį.
Kitos pamokos – banalios, į jas tiesiog nebekreipiam dėmesio. Antai, vėl keliasdešimt sklypų iš miestui priklausančios žemės per bendrų įmonių kūrimą ir restruktūrizavimą pateko į privačias rankas Klaipėdoje. Antai, jau po to, kai 1998 m. tapo žinoma Vilniaus aplinkelio trasa, joje buvo atkurta žemės nuosavybė, kuriai išpirkti dabar reikės 150 mln. litų.
Išvis, nėra pigesnio daikto, kaip mokesčių mokėtojų pinigai. Užtat ir gimsta idėjos – pastatyti Kaune krepšinio areną už 735 mln. litų; arba stadioną Vilniuje už 700 mln. litų. Tokių išlaidų fone tik „kapeikas“ kainuoja kiti analogiški darbeliai – pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus 11 dienų viešnagė politinėms konsultacijoms Brazilijoje, Rio de Žaneire, garsiojo karnavalo metu arba Lietuvos konsulato atidarymas Barselonoje, labai užsiėmusiam pareigūnui trūkęs šešias dienas.
4 mln. litų trūkumą mokesčių mokėtojai turės padengti ir dėl to, kad „Achemos“ grupė sugebėjo, naudodamasi tarpininkaujančiais sandoriais, išvengti būtent tokio dydžio mokesčių sumokėjimo. 34 mln. litų iždas negavo ir dėl to, kad „Alitos“ gamyklą Valstybės turto fondas pardavė ne 92 mln. litų siūliusiam italui L.Boscai, bet – už 58 mln. Lt. – jos direktoriams.
Tai irgi mūsų kasdienio politinio gyvenimo kursai ir pamokos pereitais metais. Ne viską dar išmokom.
Pabaigai – pernai ryškesne tapo dar viena tendencija mūsų versle, tiksliau – verslo įmonių pavadinimuose. „Lietuvos telekomas“ virto „Teo LT“, UAB „Elektroninių mašinų perdirbimas“ – UAB „EMP recycling“, keleivių vežėjai „Olegas ir sūnus“ – „Ollex“, o žemės supirkinėtoja „Agrovaldymo grupė“ – „Agrowill Group“. Jaučiat skirtumą?
Laikykime tai mūsų verslo siekiais tapti tarptautinių rinkų galiūnais. Galima juk pradėti ir nuo antro galo. Visos kitos inovacijos – po to. Sėkmės visiems Naujais metais!
