Atsakymą į jį bandė rasti jau antikos filosofai (kurių daugumai, žinia, labiau patiko vyrai). Jau tais laikais jie tvirtino, kad „tobulas išbaigtumas gamtai išvis nebūdingas“, ir, anot jų, „joks žmogus negali pasidaryti gražuoliu, bet turi visas galimybes save subjaurinti“. Ir nebūtinai plastinėmis operacijomis, vulgariu makiažu ar sušiauštomis šukuosenos. Užtenka vien požiūrio į gyvenimą. Nes ten ir slypi mūsų grožio konkursų paradoksas – tai, kas dar gali būti nuoširdžiai gražu, pavirsta įsitempusių, sutrikusių ir greitomis apmokytų merginų paradu, kuriame jos nori atrodyti kitokiomis nei yra iš tikrųjų, o tai neišvengiamai daro jas blogesnėmis nei jos yra iš tikrųjų.
Žinia, mūsų laikais grožis yra suvokiamas kaip bendrai nustatytų fizinių standartų siekimas, vis dėlto ne visada vykęs ir įmanomas. Jau prieš šimtą metų Juozas Tumas-Vaižgantas iš bažnyčios sakyklos Kaune griaudėjo: „Kur tavo gelsvos kasos, lietuvaite? Kur akių žydrumas, akių skaistybė? Nukarnojusi kudlas žirklėmis, nusipudalojusi plaukus į visas puses, maliavos storai užklojusi net už ausų, eini kaip nuparkusi avis per ganyklą, kaip nuvozota prekė iš nupiginto tavoro krautuvės!“ Ir, matyt, teisus jis buvo, nes įgimtas, natūralus, o ne papildomomis priemonėmis pabrėžiamas grožis – štai kas yra mums brangiausia moteryse bet kokiomis aplinkybėmis, ir sunku įsivaizduoti ką nors nuostabesnio! (Nors, kaip atsakytų mūsų klasikui „Gelbėtojų“ serialo žvaigždė Pamela Anderson, „kartais užtrunka ir dvi valandas praleisti prie veidrodžio, kad atrodytum natūraliai…“)
Nes senovės visuomenėje pasirodžiusi graži moteris elgdavosi ir atrodydavo kaip dieviškoji didybė, kilniai leidžianti žemės padarams save pavydžiai apžiūrinėti. Bet šiandien padėtis yra diametrialiai priešinga – žemiški padarai scenoje leidžia susireikšminusioms dieviškosioms būtybėms, sėdinčioms salėje, save pašaipiai vertinti ir kritikuoti.
O kodėl turėtų būti kitaip? Grožio konkursai – jaunų merginų šou. Geriausių fizinių duomenų, kosmetikos dar nenukamuotų veidų, dar nespėtos išsiugdyti veidmainystės ir naiviai geidulingų žvilgsnių (atrodyti lengvabūdiška ir būti nepasiekiama – tai yra aukščiausias menas, kuri protinga moteris įvaldo tik sulaukusi tikros brandos). Jaunystė jau pati yra grožis, ir bereikalinga save sendinti ar kiek įmanoma suvulgarinti. Kaip ir naivu tikėtis iš jaunų žmonių gyvenimiškos išminties, o jiems dar naiviau – stengtis tą nesamą išmintį pademonstruoti.
Visada keista (nors ir lengvai nuspėjama) pasiklausyti konkursų dalyvių, ko jos nori iš gyvenimo (joms, kaip ir daugumai žmonių vis dar atrodo, kad ką nors papasakojusios visiems, jos padarys kažką gero). Žinoma, tai jaunos merginos, o jaunam žmogui taip norisi tikėti, kad viskas bus gerai… Jos vis dar nori taikos žemėje? Bet, kaip rodo istorija, tai nuo gražių moterų mažiausiai priklauso, juoba kad nemažai karų ir kilo būtent dėl gražių moterų. Jos nori išnaikinti badą ir skurdą visoje Žemėje? Išeitis yra žinoma jau šimtą metų – prisiimk riziką, sukurk verslą ir darbo vietų, mokėk milžiniškus atlyginimus visiems, kurie tik gražiau paprašys, ir visi būsime turtingi, nes tada pinigai birte byrės iš dangaus. Nejaugi visų tų scenoje susirinkusių gražių moterų siekiamybė yra vien tik išsilavinimas, nepriklausomybė ir laisvė? O kur finansiškai sėkmingos vedybos ir šeima? O kur vaikai – teigiamas Lietuvos prieauglis? Scenoje mes matome gundančias seksualias deives, tačiau pasiklausius jų, girdime, kad joms labiau rūpi gyvūnėlių teisės nei to paties seksualumo suteikta privilegija gimdyti.
Naivu? Bet turbūt toks ir turi būti gražus žmogus. Nes ką reiškia būti negražiam? Tai reiškia nuolat pykti ant viso pasaulio ir daryti tik blogą. O grožis turi gaminti gėrį, ir natūralu, kad gėrio siekimas turi skambėti iš jų lūpų.
Nes visos gražios būtybės šiame pasaulyje spinduliuoja – tai irgi buvo žinoma jau antikos laikais, ir štai ko mūsų šiandieninėms merginoms labiausiai trūksta. Kaip rašė Viktoras Hugo: “būti kūnu ir krauju ir būti moterimi — du skirtingi dalykai (…) Gražus kūnas neturi panėšėti į marmurą; jis turi virpėti, tvinkčioti, rausti, sužeistas kraujuoti; jis turi būti ne kietas, o stamantrus, baltas, bet ne šaltas, turi jausti džiaugsmo virpesius ir negalavimus, žodžiu, jis turi būti gyvas, o marmuras yra miręs.” O ką Jums rašė Vytautas Petkevičius? – “Nebūkite auksiniai, nebūkite moliniai, nebūkite geležiniai, nebūkite mediniai – būkite žmonėmis!“
Mielosios moterys Lietuvos periferijoje! Būkite žmogiškesnės, būkite natūralesnės, tegu mažaraštės ir lėtesnės. Kitas mūsų klasikas Juozas Baltušis kadaise rašė, kad be Jūsų „neįmanomas ne tik joks menas, bet ir joks gyvenimas“. Pajuskite savo vertę, spinduliuokite ja. Mat, žavėtis žvaigžde – tai dar suprantama, ją vėl pamatai ne kartą, ji pasirodo danguje vis toje pačioje vietoje. Bet kaip galima mylėti ir garbinti meteoritą ar žaibą, pasirodančius vos akimirksnį? Tokie meteoritai ir yra tos mūsų gražiosios merginos, pabuvojusios scenoje vos keletą valandų ir vėl grįžtančios į skurdžią buitį ir gyvenimo negandas. “Niekas nepraeina taip greitai, kaip moters fizinis grožis”, – sakydavo viduramžių išminčiai, – “ir niekas neišlieka taip ilgai, kaip prisiminimai apie tą grožį”.
Ir pabaigai – trumpas pagiriamasis žodis kvailybei – periferinių grožio konkursų renginių vedėjams. Lėkšti juokeliai apie „antrą galą“ ir seksistinės užuominos tik akivaizdžiai parodo, kad Jums moters kūno savo gyvenime dar nėra tekę pažinti. Ir liaukitės pagaliau primygtinai iš publikos reikalavę plojimų – atvirai aplodismentų reikalauja tik žonglieriai ir klounai.
