Kas lemia vaiko sėkmę mokykloje?

Neseniai Šiau­lių Sal­du­vės pro­gim­na­zi­jo­je vy­ko tė­vų fo­ru­mas te­ma „Kas le­mia vai­ko sėk­mę mo­kyk­lo­je?“. Į fo­ru­mą su­si­rin­kę ak­ty­vūs, kū­ry­bin­gi, ini­cia­ty­vūs tė­vai bend­ra­vo gru­pė­se, iš­sa­kė sa­vo lū­kes­čius, min­tis.

Vi­si tė­vai vien­bal­siai su­ta­rė, kad kiek­vie­nas vai­kas – as­me­ny­bė: vai­kas tu­ri bū­ti pa­ste­bi­mas, ma­to­mas ir prii­ma­mas toks, koks yra. Kiek­vie­nas vai­kas tu­ri jaus­tis sau­giai – svar­bus tiek fi­zi­nis, tiek psi­cho­lo­gi­nis vai­ko sau­gu­mas. Mo­kyk­lo­je tu­ri bū­ti tei­gia­mas mik­rok­li­ma­tas tarp pe­da­go­gų ir mo­ki­nių, tarp vai­kų.

Mo­ki­nių tė­vai ak­cen­ta­vo, kad la­bai svar­bios mo­ky­to­jų kom­pe­ten­ci­jos, meist­riš­ku­mas, ge­bė­ji­mas dirb­ti kū­ry­biš­kai. Mo­ky­to­jas (kla­sės va­do­vas) tu­ri bū­ti au­to­ri­te­tas, ge­ban­tis kur­ti ir pa­lai­ky­ti ry­šį su vai­kais. Mo­kyk­los stra­te­gi­jo­je tu­ri bū­ti orien­tuo­ja­ma­si į il­ga­lai­kius as­me­ny­bės ug­dy­mo tiks­lus. Siek­ti­na, kad bū­tų mo­ko­ma­si ne dėl pa­žy­mio, svar­biau­sia, kad mo­ky­to­jas kar­tu su vai­ku ras­tų bū­dus, kaip pa­siek­ti ge­rą re­zul­ta­tą, bū­tų ska­ti­na­mas kū­ry­biš­kas mąs­ty­mas.

Tė­vai siū­lė daug dė­me­sio skir­ti mo­ky­mo­si mo­ty­va­ci­jai.

Fo­ru­mo pa­bai­go­je pa­pra­šė­me tė­vų įver­tin­ti, ką su­ži­no­jo, pa­ju­to, su­pra­to. Dau­ge­lis ak­cen­ta­vo, kad pir­miau­sia pa­tys tė­vai tu­ri dau­giau dė­me­sio skir­ti vai­kui.

„Šian­dien fo­ru­mo me­tu pa­ju­tau, kad no­riu grįž­ti na­mo, ap­ka­bin­ti sa­vo vai­kus ir pa­sa­ky­ti, kaip juos my­liu. Tai da­rau kas­dien, bet šian­dien no­riu dar dau­giau at­ras­ti ry­šį su vai­ku, pa­dė­ti jam ug­dy­tis di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, svei­ką, at­sa­kin­gą, pa­gar­bų po­žiū­rį į ki­tus“, – ra­šo vie­na ma­ma.

„Sup­ra­tau, kad bend­ra­vi­mas su vai­ku, dė­me­sys jam yra la­bai svar­būs da­ly­kai gy­ve­ni­mui, vai­ko moks­lams, jo el­ge­siui, bend­ra­vi­mui“, – tei­gia ki­ta.

Į pa­sku­ti­nį tė­vams skir­tą klau­si­mą „Kas to­liau?“ ga­vo­me vos ne vie­no­dus at­sa­ky­mus: or­ga­ni­zuo­ti to­kius pat fo­ru­mus da­ly­vau­jant tė­vams, mo­ky­to­jams ir vai­kams; or­ga­ni­zuo­ti tė­vų „sa­vi­pa­gal­bos gru­pę“, ku­rio­je bū­tų ap­ta­ria­mos konk­re­čios si­tua­ci­jos, da­li­ja­ma­si pa­tir­ti­mi; kla­sių su­si­rin­ki­mų me­tu or­ga­ni­zuo­ti „mi­ni fo­ru­mus“, ku­riuos ves­tų tė­vai ir pa­na­šiai.

Bai­giant skai­ty­ti tė­vų at­si­lie­pi­mus stab­te­lė­jo­me prie vie­nos min­ties: „Pa­gal­vo­jau, kad bū­tų ne­rea­lūs re­zul­ta­tai, jei tė­vai dėl vai­ko steng­tų­si taip, tar­si mo­ky­to­jai ne­ge­bė­tų iš­mo­ky­ti tin­ka­mai, o mo­ky­to­jai mo­ky­tų taip, lyg tė­vai ne­da­ly­vau­tų auk­lė­ji­mo pro­ce­se... To­kiu at­ve­ju vai­kas gau­tų mak­si­ma­lų ug­dy­mą.“ Tai ma­mos po­zi­ci­ja. O ką ma­no­me mes?

Di­rek­to­rė Na­ta­li­ja Kau­nic­kie­nė