Atsakymų į šį klausimą gal net puslapį galėtumėm prirašyti, tačiau pirmiausias jos uždavinys visgi lieka valstybės saugumo užtikrinimas. Kodėl, klaus ne vienas skaitytojas. Įstojom į Europos sąjungą, į NATO, pažadančią net karu ginti kiekvieną savo narę, tad kodėl dar vis turim savo saugumu rūpintis? Ko dar Lietuva turi bijoti? Gal šį klausimą ir galėtumėm pamiršti, gal net kokį dešimtmetį, jeigu ne ilgiau, tačiau bent dvi priežastys to padaryti vis dėlto neleidžia. Tai Ignalinos branduolinės jėgainės uždarymas, vis giliau grūdantis Lietuvą į Rusijos priklausomybę valstybės ekonominio savarankiškumo prasme, ir Rusijos išpuolis prieš Gruziją. Abi šios priežastys – rimta grėsmė Lietuvos nepriklausomybei. Žvelkim į jas iš arčiau.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Didžiosios Britanijos premjeras Neville’is Chamberlainas net karu, jeigu jo reikėtų, užtikrino Lenkijos nepriklausomybę, tačiau po karo šio pažado visgi nebetesėjo, primena mums pasaulyje garsus Amerikos politikas Patrickas Buchananas. Žinau, jau milijonus žmonių tiesiog išskerdęs Stalinas užvaldo šimtą milijonų rytų europiečių, tačiau negi Didžioji Britanija dėl jų kariaus, pagal Buchananą, po tų milijonų atidavimo Stalinui užtikrinusios Potsdamo konferencijos pareiškė šios, kartu su sąjungininkais karą laimėjusios, valstybės premjeras Winstonas Churchillis. O dabar tokius pat pažadus NATO vardu pradėjo dalinti JAV prezidentas George Bushas buvusioms Maskvos įtakoje Varšuvos pakto narėms ir iš sovietų vergijos išsilaisvinusioms Baltijos valstybėms, kartoja mums jau žinomą dalyką Buchananas. Šiais pažadais įpareigota, užpuolimo atveju Baltijos valstybes Amerika turėtų ginti karu, samprotauja šis žymus amerikietis politikas. „Tačiau nepaisant, kaip mes bebrangintume Lietuvos, Latvijos bei Estijos tautų laisvę, jų nepriklausomybės Jungtinėms Amerikos valstybėms niekada nebuvo ir nėra gyvybiškai svarbios. Tad argi dėl jų karas su Rusija gali būti pateisinamas? Ypač kai ji ginkluota branduoliniais ginklais?“ – baigia savo samprotavimus Patrickas Buchananas.
Patrick Buchananas, kietas dešinysis, yra vienas iš labiausiai patyrusių pasaulinio masto politikų. Jis buvo trijų JAV prezidentų patarėjas užsienio politikos reikalams, tris kartus pats bandė kandidatuoti į Amerikos prezidentus, iškilus, pasaulyje žinomas šio krašto žurnalistas, devynių knygų autorius, lietuviams ir Lietuvai visada palankus, daug kuo padėjęs ir pataręs JAV Lietuvių Bendruomenės vadovams Lietuvos nepriklausomybės siekiant. Be abejonės – jis žino, ką kalba. Čia minimos ištraukėlės yra iš jo paskiausios knygos „Churchill, Hitler and the Unnecessary War“ („Crown Publishers“, Niujorkas, 2008, 421 psl.). Patarčiau ją perskaityti kiekvienam Lietuvos politikui, ypač Užsienio reikalų ministerijos pareigūnui ir Seimo nariams. O dar geriau – išversti į lietuvių kalbą ir taip padaryti prieinamą kiekvienam savo valstybe besirūpinančiam Lietuvos piliečiui. Knygoje atskleista dar daug mums nežinomos tikrovės, karą laimėjusiems Vakarams parduodant Rytų Europą, taigi ir Baltijos valstybes, Stalinui, o paskui raginant mus kovoti ir žūti dėl jų išlaisvinimo.
Šios knygos autoriaus viena iš daugelio, kaip čia minimos ištraukos rodo, išvadų – JAV prezidento George’o Busho NATO vardu užtikrinimai Lietuvai gali būti nė kiek netikresni, negu Neville’io Chamberlaine’o prieš karą duoti Lenkijai. Todėl Lietuvos užsienio politikos uždavinys juos pakeisti, padaryti tikresnius. Ar tai įmanoma? Tikėčiau – sunkiai, tačiau vis dėlto siūlau bandyti. Sėkmė daug priklausys nuo Lietuvos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministerijų sumanumo. Ką jos turi daryti?
Nors prezidento patarėjai ir prailgino Valdo Adamkaus minėtą okupavimui reikalingą kelių minučių laiką net iki paros, tačiau ir per tiek laiko joks NATO dalinys negalėtų atsirasti Lietuvoje ar net prie jos sienų savo narės ginti. Ginanti jėga turi būti krašto viduje. Ir nuolat. Visa Lietuvos valdžia – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė – turi tai įsisąmoninti ir užsienio reikalų ministrui pavesti įtikinti visas NATO nares. Krašto apsaugos ministerija kartu su Lietuvos karinių pajėgų vadovybe turi paruošti kariuomenę įjungimui į NATO dalinius, ir toks junginys, apginkluotas moderniausiais ginklais, turi būti išdėstytas Lietuvoje arti Karaliaučiaus krašto sienos. NATO dalinyje – amerikiečiai kariai. Zokniuose turi tupėti tuos dalinius remianti atitinkama oro pajėgų grupuotė. Tik tokiu būdu Lietuvos valstybė galėtų jaustis saugi. Dar ir dėl to, kad pasikeistų ir Rusijos nusiteikimas. Vargu ar atsirastų toks Kremliaus vadovas, išdrįstantis taip gintis pasiruošusią Lietuvą pulti? Taip užkirstas kelias okupuoti Lietuvą jėga, manau, keistų ir Rusijos – Lietuvos santykių politiką.
Žinoma, minties okupuoti Baltijos kraštus Rusija niekada neatsisakys, nepaisant kokios sąlygos tam tikslui siekti bebūtų. Jeigu pasisektų Lietuvai susitvarkyti su išoriniu saugumu taip, kaip šis mano samprotavimas siūlo, Maskva stiprintų antrą naudojamą būdą: Lietuvoje siektų valdžios per tiekiamas naftos, dujų ir elektros energijos paslaugas. Dėl jų Maskvos pėda jau stiprokai įspausta kai kuriose politinėse partijose, nuo sovietų laikų užsilikusioje kultūrinės veiklos sandaroje, teisėsaugoje, net Vidaus reikalų ministerijoje ir Valstybės saugumo departamente. Čia apsivalymas – Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų uždavinys. Kultūros ministerija iš viso turi būti būti sujungta kartu su Švietimo ir mokslo ministerija. Tačiau Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos turi būti žymiai paveikesnės. O dėl užtikrinto išorinio saugumo Rusijos atžvilgiu jos galėtų būti ir žymiai drąsesnės. Pastarųjų metų vyksmai saugumo departamente, kai kuriuose teismuose, kai išteisinami partizanus žudę stribai, kai juos liaupsinusios tamaros skiriamos į Konstitucinį Teismą, kaip Pociūno politinio nužudymo tyrimas, Lietuvoje nebegali būti toleruojami. Todėl Vidaus ir Teisingumo ministerijų vadovai turi būti taurūs lietuviai patriotai, tvirto būdo ryžtingi vyrai, geriausiai – ne Seimo nariai ir iš viso nepartiniai, bet labai geri savo sričių žinovai, sąžiningi pareigūnai. Pasiryžę tarnauti ne kam kitam, bet tik lietuvių tautai ir jos išsikovotai valstybei. O premjero – kandidato Andriaus Kubiliaus ir prezidento Valdo Adamkaus pareiga tokius vyrus surasti. Be jokių atsiprašymų ir partinių žaidimų.
Taigi šiandien jie, tie keturi čia minimi vyrai, Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų vadovai, yra pagrindiniai Lietuvos saugumo užtvarų statytojai. Jų laukia tikrai sunkus uždavinys. Spauskim nykštį, kad būtų parinkti tokie, kuriems šis uždavinys pasisektų.
