• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Keliu šį klausimą ne dėl to, jog pagaliau būčiau pasiryžęs visų džiaugsmui atrasti ,,atpirkimo ožį“, tikrai ne dėl to, kad norėčiau kažką, rodydamas prikišamai pirštu, sugėdinti. Gali būti net visai priešingai, nes iš tiesų taip formuluojant klausimą tam tikru momentu, kaip pamatysime,  nesąmoningai yra prarandamas, kažkur pasimeta adresatas. Štai pastaruoju metu, kalbant apie susiklosčiusią padėtį socialdemokratinio valdymo sąlygomis, kaip iš gausybės rago padaugėjo grėsmingų  vertinimų ir  prognozių, tačiau nekyla ranka dėl išaugusių prieštarų  kažką prikišti  kairiųjų politinėm nuostatom ir išpuoselėtom istorijos vingiuose anųjų vizijom? Net pats didžiausias naivuolis šiandien Lietuvoje valdančiosios socialdemokratų partijos veiksmų ir pasirinkimų, deja, jau nesieja su politinės kairės ideologija ir vertybiniais kairės nusistatymais. Kaip tik priešingai, beveik visi vienu balsu tvirtina, jog valdantieji socialdemokratai atstovauja kraštutinės dešinės pozicijas, yra  kapitalizmo maksimalistai ( maksimastai ar maksimasai – čia nuo žodžio Maxima), taigi savitas  ultrų tipas. Kita, žinoma, problema, jog  tradicinės prigimties dešinieji taip pat, regis, nelabai būtų linkę džiaugtis tokiu dešiniosios pozicijos flagmano įvardijimu, jeigu šioje politinio spektro pusėje  vis dar kažkokiu laipsniu yra išpažįstamas politinio stiliaus idealas. Taigi galima sakyti net taip, jog valdantieji socialdemokratai Lietuvoje yra politiškai beveik neidentifikuojamas reiškinys, kažkoks anapus politikos esantis institucinis darinys, pašventęs save stambiojo kapitalo reikalui iki pergalingos pabaigos. Vienas  ypač iškalbingas pavyzdys: Br. Bradausko pasisakymai apie tai, jog dalyvauti politikoje leistina tik turtingiesiems, išties yra ne tiek politologinio diskurso, kiek sociopatologijos atvejis.

REKLAMA
REKLAMA

Kitas, bet taip pat savaip komplikuotas pavyzdys yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos veikla. Būtent kaip tik šiai politinei jėgai esame priversti  išsakyti savo nusivylimą dėl socialdemokratinės politikos žlugimo. Jeigu šis teiginys kažkam atrodo keistas ir neįtikinamas, tai leiskite atkreipti dėmesį į dar labiau neįtikinamą, stačiai absurdišką pasirinkimą – nejaugi dar būtų galima tokius priekaištus  adresuoti Kirkilo maksimalistams, kurie, nežiūrint to, kaip jie pasivadino ar pasivadins, niekados nepuoselėjo jokio socialdemokratinio sentimento, yra pastarajam  svetimi kaip maras?  (Būtų graudžiai juokinga, jeigu vis dar tikėtume, jog vėžlys realioje atkarpoje gali pralenkti Achilą,  lygintuvas laimėti plaukimo varžybas, o karksinti varna  operos turnyrą.) Tuo tarpu minėtoji socialdemokratų sąjunga yra labai susirūpinusi savo identifikaciniais ritualais, daug dėmesio skiria savosios socialdemokratinės prigimties išryškinimui, demonstruoja teorinę  ištikimybę socialdemokratinėm vertybėm. Kita vertus, kaip išaiškėjo, tai padaryti nėra labai sunku: socialdemokratų sąjunga užsitikrina nelygstamą  socialdemokratinį tapatumą paprastu automatizmu kiekvienu kartą deklaruodama priešingą požiūrį nei  socialdemokratų partija; socialdemokratų partija čia išties yra nelyg tas negatyvus atskaitos taškas, kuris leidžia įgyti ,,teisingas“ orientacijas. Kita vertus, kaip atrodo, tokį identifikacinį uždavinį lengvai galėtų įgyvendinti viena teisingai nustatyta kompiuterinė programa. Todėl bent jau man  didesnės užuojautos nesukelia įsižeidusiųjų minos tarp šios sąjungos veikėjų: esą esame tokie pažangūs ir teisūs, o rinkėjai to įvertinti nesugeba. Gal iš tiesų čia dar tikima, jog teisingai pasivadinus, kartą ar kitą  pademonstravus atitinkamą retoriką, kepti karveliai patys sukris į burnas? Pretenduojama į vakarietiško pavyzdžio socialdemokratinės partijos solidumą, užmirštant, jog įtaka anuo sėkmės atveju buvo kaupiama labai palaipsniui, mirtinai pavojingoje kovoje su pašlemėkais, sunkiose grumtynėse rizikuojant viskuo. Tuo tarpu  visiems akivaizdu, jog lietuviškoji socialdemokratų sąjunga niekados taip ir nesurizikuos, nestatys barikadų jokiu atveju, labiausiai už viską bijos susitepti gatvės nuotaikomis. Sporadiškų socialinių sujudimų, išaugusių įtampų ar krizių metu šios partijos veikėjai neįmanomu greičiu dingsta iš akiračio, sparčiai neria kažkur į pašales, pratylėdami ten visą laiką kaip kokios giliavandenės žuvys. Kaip atrodo, čia vyrauja toks imperatyvas: svarbiausia neįsivelti! Ši partija  siekia atrasti teisingai subalansuotą įvaizdį, tačiau ne menkesniu, bet tikriausiai dar aukštesniu laipsniu nei bendravardė partija užtikrina socialdemokratinės valios paralyžių, tuščiai užgriozdina nišą, faktiškai yra  papildomas užraktas, kuris blokuoja politinės kairės lūkesčių įgyvendinimą.

Kalbant apie paralelinius procesus, daug kam abejonių sukėlusios Konservatorių partijos jungtuvės su Lietuvių tautininkų sąjunga, mano galva,  yra labai pozityvus politinio persigrupavimo įvykis. Čia turiu galvoje ne tą viešai deklaruojamą siekį vienyti dešiniųjų pajėgas, kurio įgyvendinimo sėkmė gali net ,,išplauti“ partinę tapatybę, bet kaip tik tokio pavyzdžio politinę fermentaciją, tokią politinio susigrupavimo konsteliaciją, kuri sukuria palankias aplinkybes pilnutiniam tapatybės išplėtojimui. Tautininkų ,,skiepas“ konservatorių korpuse gali inicijuoti labai staigų ir ryškų  pasistūmėjimą partinės tapatybės linkme, įvertinus dar ir tai, jog  Europos integracinių procesų fone Tėvynės idėjos išsaugojimas ir tautos gyvybingumo užtikrinimas reikalauja papildomų pastangų ir  sąmoningumo. Iš tiesų stojo momentas, kai Tėvynės idėja esmiškai tampa konservatyvia idėja. Be abejo, Tėvynės idėja – be galo sena idėja, kurios senumas yra savotiškas kilnumo ir iškilumo ženklas (kaip ir vyno atveju: tuo tauresnis, kuo senesnis). Kita vertus, Konservatorių partiją nuo seno lydi tam tikra negalia, kurią, reikia manyti, konservatoriai anksčiau ar vėliau, ypač sąjungoje su buvusiais tautininkais išdrįs įveikti.Turiu galvoje tai, jog ir anksčiau ne kartą apeliuodama į tautos idėją,  neretai išsakydama užkeikimus visos tautos vardu, konservatoriai, regis,vis tik nepramynė takų iki pačios tautos, užstrigdami kažkur pakeliui, kitaip tariant, neperbrido tų purvynų, kurie atskiria atokiausius Lietuvos kaimus ir miestelius nuo didžiųjų miestų, o provinciją nuo blizgančių sostinės salių. Žinoma, tauta reiškiasi per visą socialinių grupių įvairovę, tačiau, sutikite, substancinę tautos idėją manifestuoja ne atskiri valdininkijos, tarkime, apšviestojo verslo ar, pavyzdžiui, inteligentijos sluoksniai, bet, kaip sakoma, pirmų pirmiausiai paprasti žmonės. Būtent paprasti žmonės yra tautos nepaprastumo šaltinis.                                                                             

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų