Artėjantis, kaip teigiama, iki šiol pats brangiausias Lietuvoje šildymo sezonas – viena didžiausių daugelio šalies gyventojų nerimo priežasčių pastaruoju metu.
Anot buvusio Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko Vyganto Sidzikausko, žmogui svarbiau ne šilumos kaina, o sąskaita. „Manau, kad artėjantis sezonas labai nesiskirs nuo ankstesnių, nes kuro kainos nemažės. Gamtinių dujų kaina priklauso nuo Europos rinkoje esančių kuro kainų. Labai ryškių išteklių kainų pokyčių iki naujųjų metų nebus“, – sakė jis žurnalistams, kalbėdamas antradienį surengtoje apskritojo stalo diskusijoje „Apie bauginamas artėjančio šildymo sezono kainas“.
V. Sidzikausko teigimu, problema ta, kad atskiro buto gyventojai negali reguliuoti šilumos kiekio, kai ji tiekiama centralizuotai. Todėl decentralizuotos šilumos vartotojai laimi.
Jis pabrėžė, kad įstatymų leidėjų ketinimai didinti konkurenciją, plėtojant alternatyvius energijos šaltinius, yra gera žinia investuotojams, bet vartotojams „gero signalo tai neatsiųs“.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius teigia, kad dujų kainos sumažinimas ženkliai atpigintų šilumą, bet abejotina, ar pavyktų susiderėti su „Gazpromu“ dėl mažesnių dujų kainų.
„Kai kurios Europos šalys pasiekė susitarimų, tačiau kol kas Rusija Europos Sąjungai nuolaidų nežada“, – sakė V. Lukoševičius.
Jis pabrėžė, kad visos šalys, kurios turi centralizuotas šilumos tiekimo sistemas stengiasi pereiti nuo dujų prie kitų kuro rūšių – durpių, biokuro, nes tai yra gerokai pigesnė žaliava. „Antras sprendimas – panaudoti šildymui šiluminės elektrinės išmetamą šilumą – vadinamąją kogeneracinę sistemą. Deja, kol kas mes beveik nepanaudojame šių šaltinių“, – sakė V. Lukoševičius, pridūręs, kad toks yra Lietuvos kelias siekiant mažinti šilumos kainas.
Jo teigimu, jeigu jau taikoma PVM lengvata, ji turėtų būti taikomas diferencijuotai – dalis šilumos energijos visiems žmonėms galėtų būti parduodama lengvatiniu tarifu, o didelį šilumos kiekį vartojantys gyventojai, kurie, tikėtina, turtingesni, už didesnį, negu daugelis vartotojų suvartoja, šilumos kiekį, mokėtų įprastu tarifu. Anot jo, taip būtų suteikta parama mažiausiai pasiturintiems gyventojams.
Virginijus Guoga, „Varėnos šiluma“ vadovas, kalbėdamas apie tai, kaip pavyko pasiekti mažesnę, negu daugelyje Lietuvos regionų, kainą, sakė, kad vienas pagrindinių sprendimų – katilinių pritaikymas kūrenti medienos atliekomis.
„Naujų technologijų diegimas yra labai perspektyvus, ir tai reikia daryti kuo greičiau“, – sakė jis, pabrėždamas, kad pasistatę dar vieną kuro katilą, jie galės naudoti vien iš biokuro pagamintą šilumą.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas pabrėžė, kad gaminant ir elektrą, ir šilumą, vienai kilovatvandei pagaminti reikia gerokai mažiau kuro.
„Tačiau kiek gyventojai mokės už šilumą, priklauso ir nuo namo. Didžioji gyventojų dalis, kuri gyvena nešiltintuose senos statybos namuose, priklauso nuo namo būklės ir nuo mėnesio. Standartinis butas per mėnesį pernai mokėjęs apie tris šimtus litų, šiemet mokės tris šimtus šešiasdešimt litų“, – sakė V. Stasiūnas, aiškindamas, kad skirtingų metų žiemos mėnesių vidutinė temperatūra Lietuvoje vis dėlto yra artima daugiametei vidutinei žiemos mėnesių temperatūrai.
„Tik tūkstantis daugiabučių yra naujos statybos arba apšiltinti, todėl jiems problemų nekyla, o visos problemos kyla dėl daugiabučio namo būklės“, – pridūrė jis.
Ar gali valdžia sumažinti šilumos kainas?
Atsakydamas į šį klausimą, V. Sidzikauskas aiškino, kad sovietmečiu statyti daugiabučiai tu metu tenkino, „Tačiau centralizuotas šilumos tiekimas šiuo metu Lietuvoje neturi perspektyvos. Mes turime sumažinti šilumos poreikį būsto šildymui, šilumos nuostolių po žeme neturi likti“, - sakė jis. Tačiau V. Stasiūnas oponavo, kad kaimynai, pavyzdžiui, lenkai, jau esą atnaujino apie 80 proc. daugiabučių.
V. Sidzikauskas pabrėžė, kad kiekviena valstybė turės parengti planus, kaip pigiau aprūpinti šilumos energija, tačiau apgailestavo, kad investicijos į biokuro plėtrą, vėluoja. Anot jo, pasinaudoti skalūninėmis dujomis Lietuva greičiausiai galės po maždaug 20 metų, tačiau abejotina, kad amerikiečiai mums parduos jas tokia kaina, kaip parduoda savo vidaus rinkoje.
Jo teigimu, valdžia vis dėlto gali įtakoti šilumos kainas. „Maži miesteliai turėjo galimybę įsigyti biokuro įrenginius, tačiau didieji miestai tokios galimybės neturėjo. Dauguma valstybių subsidijuoja investicijas į biokuro plėtrą, tačiau ES parama yra lašas jūroje palyginti su suma, kurios Lietuvai reikia. Reikėtų skaičiuoti, kiek bus sukurta darbo vietų, suskaičiuotų naudą, ir priimti sprendimus bei skirti pinigų biokuro plėtrai“, – aiškino V. Sidzikauskas.
Anot V. Guogos, sudėtinga gyventojams priimti sprendimus dėl renovacijos, o centralizuotas šilumos tiekimas yra pozityvus dalykas. „Reikėtų sukurti įstatymų bazę, kad sprendimus būtų galima priimti lengviau, o šilumos tiekėjai turėtų sumažinti nuostolius“, – sakė jis.
V. Stasiūno teigimu, norint, kad sumažėtų šilumos kainos, reikia pereiti prie biokuro ir apšiltinti gyvenamuosius namus. Jis priminė, kad ir ES skatina ir remia energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą. „Šiuo metu Lietuva naudoja tik vieną milijoną tonų biokuro, dar milijonas išmetamas“, – sakė jis.
