Seimo NSGK tyrimo medžiagos išviešinimas visuomenei pateikė milžinišką pliūpsnį informacijos, supažindino su vaizduotę pranokstančiais faktais, leido pasidauginti šiurpinančiom versijom.
Kaip atrodo, niekas iki paskutinio momento netikėjo, jog panašus paviešinimas įvyks, nors apie planus paskelbti vadinamuosius liudijimų protokolus buvo pranešta iš anksto. Nesunku įsivaizduoti, jog ne vieną asmenį tokie planai privertė rimtai sunerimti. Galimas daiktas, daug vilčių buvo dedama į Seimo veikėją X (pavardės neminėsiu), tikintis, jog su šio, didelius įgaliojimus turinčio žmogaus, pagalba bus galima užblokuoti suplanuotas informacijos paskleidimo akcijas. Tačiau dabar jau kyla klausimas po įvykio – ar visuomenės supažindinimas su drastiška reikalų padėtimi iš tiesų buvo labiausiai tikslingas pasirinkimas esamoje situacijoje?
Be abejo, didele dalimi išsakytas klausimas yra visiškai retorinis klausimas, čia suvaidintas siekiant išprovokuoti žmogaus savigarbos reakciją. Taip keliant klausimą, esame priversti pripažinti, jog visuomenės informavimas panašiais atvejais nėra vien tik neutralaus smalsumo patenkinimas, nėra lyg koks nors, - įvertinus informacijos konfidencialumą, - pasižvalgymas pro rakto skylutę, atsainus pažvairavimas į blogybes. Toks žinojimas, toks informuotumas, prisipažinimas jog žinią gavai, drauge yra įsipareigojimas pasirinkti, apsispręst ir veikti. Taigi kalbame čia apie tą žinojimo tipą, kuris įpareigoja priimti sprendimus.
Sakoma: nežinai – galvos neskauda. Taigi nežinojimas gali būti suprantamas kaip palaiminga būsena, leidžianti išlikti neįsipareigojusiu. Kartu čia kalbame apie žinojimą, kuris struktūruoja valią, įpareigoja veikti, tampa neatšaukiamu galvos sopuliu. Kaip atrodo, šiandien nėra taip, jog skaitydami minėtus protokolus žmonės tik smagintųsi; dauguma atveju nuoširdžiai yra pergyvenama dėl susiklosčiusios padėties, stipriai nerimaujama, ieškoma išeities. Nėra jokios abejonės, jog neaiškumams visuomenės gyvenime užsitęsus, žmonės gali tapti net labai šiurkštūs ir nekantrūs, pilietiškai nepaklusnūs. Kita vertus, čia pasiūlysiu susiaurinti apžvalgos ratą ir žvilgtelėti į labiausiai iškilius pavyzdžius, t. y pamėginant dėmesį fiksuoti tik į tai - o kaip gi šią pavasarinę viešumo fiestą pasitiko aukščiausi šalies pareigūnai, kitaip tariant, tie žmonės, kurie savo pareigybinio statuso yra įpareigoti priimti neatidėliotinus sprendimus? Ypač tada, kai delsimas tampa pavojingu išbandymu!
Tarkime, jog uždanga nukrito ir visi viską sužinojo. Dabar žaidimo taisyklės reikalauja viešai reaguoti į išryškintus faktus kaip į naują situaciją net ir tuo atveju, kai situaciją vertinančiam žmogui reikalų padėtis nėra labai didelė naujiena, nes, tarkime, neviešu pavidalu tam tikru laipsniu buvo žinoma iš seniau. Vis tik tokia nauja reakcija yra laukiama ir tikėtina, nes, kaip buvo minėta, žinojimo dalykinis turinys savaime įpareigoja spręsmui, tačiau dar labiau įpareigoja valingam apsisprendimui viešas supažindinimas su dalykų padėtimi. Tačiau minimu atveju jokio sprendimo nesulaukiama, žinojimas netampa valios santykiu, nėra net pradinio postūmio. Kodėl?
Labai įdomu, jog aukščiausi šalies pareigūnai žinojimo peršamą įpareigojimą atideda (neaišku – kokiam laikui) skirtingu būdu, išpažindami skirtingą elgsenos stilistiką, tikrai nepuoselėdami vieningo šablono. Tokio skirtumo išryškinimas, regis, nepadės atsakyti į ką tik pažymėtą klausimą iš esmės, tačiau gali būti įdomus dalykas aprašomojo sociologinio etiudo plėtotės požiūriu.
Štai neseniai, prieš keletą dienų, prezidentas Valdas Adamkus, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kaip esą prezidentas ruošiasi spręsti susiklosčiusią situaciją, siejamą su odiozine Albino Januškos figūra, keletą kartų pasitikslinęs formuluojamą klausimą, atsakė, jog nieko naujo apie minimą asmenį nežino, garsiųjų protokolų neskaitė, taigi jokių naujų sprendimų niekam nepažada. Tiesą sakant, išvados dėl sprendimų V. Adamkus taip griežtai kaip čia buvo pavaizduota nepateikė, o paliko kaip teisę visiems besiklausantiems nuspėti užbaigiant frazę pagal loginio nuoseklumo reikalavimą. Gali būti, jog kažką ne iki galo nugirdau taip, kaip buvo sakoma iš tiesų su visais niuansais, tačiau stebint TV reportažą man nuaidėjo tokie prezidento žodžiai, jog esą žurnalistai viską žino geriau už visus, taigi žurnalistai ir turi teisę viską nuspręsti.
Tarkime, jog čia V. Adamkus nepiktai ironizavo, leisdamas mums perfrazuoti garsųjį Sokrato posakį taip: „prezidentas žino, jog nieko nežino, o žurnalistas nežino net ir to“. Tai, žinoma, labiau rafinuotas paaiškinimas nei posakis apie „tūpą žurnalistą“. Kita vertus, man vis dažniau kyla įspūdis, jog pats V. Adamkus yra linkęs palaikyti išpopuliarėjančią nuomonę apie tai, jog neva dėl kieno nors blogos valios ar nepareigingumo prezidentui nėra teikiama pilnutinė informacija, prezidentas neva nėra supažindinamas su tikra reikalų padėtimi. Kaip atrodo, tokios nuomonės įsivyravimas daugiau ar mažiau leidžia maskuoti išaugusią baimę dėl asmeninės atsakomybės.
Į tą patį klausimą premjeras Gediminas Kirkilas atsako diametraliai priešingai, minusą iš tiesų pakeisdamas į pliusą. Į visus priekaištus dėl bendradarbiavimo su kolosaliai išpopuliarėjusiu A. Januška, premjeras atsako, jog šiuo asmeniu jis esą pasitiki, kai kiti be galo tretiruoja, dėl to, jog disponuoja daug ,,gilesne informacija” apie pastarąjį nei jo prisiekę oponentai. Regis, nedidelė problema, premjerui tik reikėtų pasidalinti turima informacija ir galbūt balansas būtų atstatytas, istorinė klaida ištaisyta. Tačiau visi supranta, jog nieko naujo čia nesugebėtų papasakoti net premjeras, nors paslaptingos minos ir neaiškūs pažadai galbūt kažkam dar daro įspūdį. Kartais elegantiškasis pypkininkas tokiais savo nutylėjimais iš tiesų primena vieną keistą propagandinį triuką iš sovietmečio laikų. Sovietiniais laikais esu ne kartą girdėjęs pasakojimus, jog komunizmo idėją turi ezoterinį, žinomą tik išrinktiesiems vadams, bet nežinomą plačiajai liaudžiai turinį, kažkokią neva nepavaldžią kasdienybei paslaptį. Pažinojau net žmogų, kuris tikėjo tokia neįvaldyta idėjos paslaptimi, drauge labai blaiviai žinodamas, jog šios idėjos pagrindu kuriama visuomenė yra katastrofos įsikūnijimas. Štai tokia iškyla asociacija, prisiminus G. Kirkilo paslaptingas ištaras.
Vis tik didžiausia paslaptis yra pastarųjų dienų Seimo pirmininko Viktoro Muntiano tobulai autonomiški apsisprendimai, neturintis nei negatyvaus, nei pozityvaus santykio su esamos informacijos kodais. Toks yra trečiasis variantas.
