Istorikai ilgą laiką ginčijosi dėl to, kas įsakė pastatyti Berlyno sieną. Veini istorikai argumentavo, kad tokį įsakymą davė Rytų Vokietijos lyderis Walteris Ulbrichtas, tuo tarpu kiti aiškino, kad tokios iniciatyvos iniciatorius buvo Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Kaip rašo „Der Spiegel“, dabar atrasti 1961 metų rugpjūčio mėnesio Rusijos dokumentai gali padėti lengviau atsakyti į šį klausimą.
Jie 1942 metais susitiko Stalingrade, kur kovėsi vienoje pusėje. Vienas jų, kasyklos darbuotojo sūnus iš Ukrainos, organizavo miesto gynybą nuo artėjančių Vermachto dalinių, o kitas, išeivis iš Vokietijos, garsiakalbiu ragino priešininko pėstininkus pakeisti puses. Visa tai yra aišku kaip ir aišku tai, kad du vyrai – impulsyvus Kremliaus diktatorius Nikita Chruščiovas ir racionalus Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) įkūrėjas Walteris Ulbrichtas – nemėgo vienas kito.
Tačiau per ateinantį dešimtmetį abu politikai buvo artimi sąjungininkai. Tačiau „Der Spiegel“ klausia, kuris iš šių vyrų 1961 metų rugpjūčio 13 dieną priėmė sprendimą statyti Berlyno sieną. Kas yra atsakingas už tai, kad Berlyną į dvi dalis padalino 165,7 kilometrų spygliuota siena? Ši siena užvėrė galimybes Rytų Vokietijos gyventojams pabėgti į demokratišką Vakarų Vokietiją. Bandydami įveikti Berlyno sieną, žuvo mažiausiai 136 asmenys. Daugumą jų nušovė sieną saugoję kariai, kiti žuvo užlipę ant žemės minų, o dar kiti nuskendo Šprė upėje.
Vokietijos istorijos instituto darbuotojas Matthias Uhlis Maskvoje aptiko vieną pokalbio tarp VDR ir Sovietų Sąjungos vadovų įrašą, kuris gali padėti istorikams atsakyti į daugelį rūpimų klausimų. Šis pokalbis tarp N. Chruščiovo ir W. Ulbrichto vyko 1961 metų rugpjūčio 1 dieną.
Tuo metu jau buvo pradėta rengtis Berlyno sienos statybai. Iš pokalbio aiškėja, kad idėjos autoriumi yra N. Chruščiovas, kuris prieš kurį laiką buvo pasiuntęs sovietų ambasadorių Rytų Berlyne, kad šis įtikintų W. Ulbrichtą, jog nesutarimus ir įtampą santykiuose su Vakarais galima išnaudoti apjuosiant Berlyną geležiniu žeidu. Pokalbio metu N. Chruščiovas aiškina, kad Rytų Vokietiją jau paliko daug inžinierių, todėl reikia kažką daryti, kad situacija keistųsi.
N. Chruščiovas, kaip aiškėja iš pokalbio, lengvai įtikino W. Ulbrichtą sienos nauda. VDR lyderis aiškino, kad yra labai daug problemų, kurių negalima išspręsti esant atviroms sienoms.
Įsibėgėjus Šaltajam karui, tiek W. Ulbrichtas, tiek N. Chruščiovas tikėjo, kad konfliktas tarp kapitalizmo ir socializmo bus išspręstas Vokietijoje, todėl abu komunistai dėjo daug pastangų, kad VDR ekonomika pranoktų Vakarų Vokietijos ekonomiką. Tačiau W. Ulbrichto planinės ekonomikos sistema pasirodė esanti nekonkurencinga ir vien 1960 metais apie 200 tūkst. VDR gyventojų pabėgo į Vakarus siekdami išvengti tuščių parduotuvių lentynų ir slaptosios policijos Stasi persekiojimų. Per rugpjūčio 1 dienos susitikimą įsiutęs N. Chruščiovas pareiškė W. Ulbrichtui: „Kai aš prieš porą metų dalyvavau jūs partijos sovažiavime, viskas buvo puiku. Kas atsitiko. Jūs planavote aplenkti Vakarų Vokeitiją jau 1961-62 metais“.
Į tai W. Ulbrichtas atsakė: „Gyventojai kelia reikalavimus, kurie negali būti patenkinti“. Dėl susidariusios situacijos W. Ulbrichtas, kuris pagal išsilavinimą buvo dailidė, apkaltino Lenkijos ir Bulgarijos komunistus, kurie nepaisant visų susitarimų esą netiekia VDR nei plieno, nei anglies. W. Ulbrichtas netgi pareiškė, kad Bona planuoja 1961 metų pabaigoje sukurstyti perversmą Rytų Vokietijoje. Sovietai atrodė patikėjo tokiais naiviais W. Ulbrichto paaiškinimais.
„Mes jums duosime vieną ar dvi savaites būtiniausiam ekoniminiam pasiruošimui. Tuomet jūs sušauksite parlamentą ir paskelbsite tokį komunikatą: „Pradedant rytojumi, bus įrengti patikros punktai ir uždraudžiamas tranzitas. Kiekvienas, norintis kirsti sieną tą galės padaryti tik su atitinkamų VDR valdžios organų leidimu“ - teigė N. Chruščiovas, atsakydamas į W. Ulbrichto skundus.
N. Chruščiovas siekė įtikinti Rytų Vokietijos gyventojus, kad siena statoma siekiant juos apsaugoti nuo Vakarų Vokietijos šnipų. Tačiau net ir jis pats nelabai tikėjo savo propaganda. Jis liepė W. Ulbrichtui neprasitarti gyventojams apie planuojamą naują sienos režimą, nes tai esą tik dar labiau paskatintų emigraciją. N. Chruščiovas baiminosi, kad prie sienos su Vakarų Berlynu susidarytų automobilių kamščiai, o tai reikštų savotišką protestą prieš Rytų Vokietijos santvarką.
