Kiekvienas lietuvis žino ir gali bet kam papasakoti apie ilgą lietuvių tautos laisvės kelią. Daugelis prisimena, o kurie ne kurie turbūt net ir su padėka vertina griežtą Vakarų nusistatymą nepripažinti prievartinio Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Šį kilnų nusistatymą Vakarai, visų pirma JAV, išlaikė iki pat SSSR subyrėjimo ir nepriklausomų Baltijos valstybių atkūrimo.
Suprantama, mes dažnai ir daug kalbame apie lietuvių tautos netektis, pokario rezistenciją, trėmimus į Sibirą, bolševikmečio represijas. Atrodo, patirties daugiau nei pakanka, kad būtų galima vertinti šiuos įvykius ne kaip ypatingą DVo neteisybę lietuvių tautos atžvilgiu, bet kaip kilnumo išbandymą gėrio ir blogio kovoje. Pavergtų Europos tautų atžvilgiu anais laikais Vakarai pasielgė dorai. Tada vyko autentiška Vakarų demokratijos ir bolševikinės Rusijos (pasivadinusios SSSR) interesų akistata, nepaisant akivaizdaus fakto, kad pats Lenino režimas (beje, kaip ir Hitlerio) atsirado kaip tam tikras globaliai perspektyvai numatytas stambaus bankinio kapitalo projektas (užtenka prisiminti vien tik vieno abiem atvejais labiausiai aktyvaus JAV banko vaidmenį: Kuhn, Loeb & Co., dabar – American Express).
Niekas neginčys, kad Lietuvoje itin aktyviai veikia prorusiška “penktoji kolona”, bet tai dažniausiai siejama su viena kita asmenybe, nesuprantant nei pačios valstybės įsivėlimo masto, nei globalinio šio įsivėlimo konteksto.
Mūsų visuomenėje galima išskirti tvirtesnių moralių nuostatų neturintį jaunimą, susižavėjusį svajone “praturtėti” ir siejantį ją su moderniais Vakarais, intelektualesnius vyresniosios kartos žmones, kuriems pasaulis dvispalvis, juodai baltas, o blogis ir gėris amžiams “prisegti” prie Rusijos ir JAV, ir pagaliau daugelį moraliai ir materialiai degradavusių žmonių, kuriems Tiesa kaip problema buvo ir tebėra nepažįstama. Visų jų pasaulio “analizė” daugiausia remiasi TV žinių interpretacijomis ir reklama. Tik vienetai vienaip ar kitaip nepasiduoda plintantiems stereotipams, jausdami poreikį nuolat analizuoti kintantį daugiabriaunį ir daugiaspalvį pasaulį.
Suprantama, kad esant tokiai situacijai sunku tikėtis objektyvaus susidomėjimo Kaukazu, suvokimo, kad dabartiniai įvykiai Gruzijoje, Čečėnijoje ir Dagestane atspindi naujus ir negrįžtamus globalinius pokičius. Žmonės, rašantys apie Čečėniją, arba pakartoja rusiškas pasakas apie laukinius necivilizuotus kalnų plėšikus, arba pasako tik dalį tiesos, interpretuodami šią dalį vykstančios globalinės politikos naudai.
Balsas.lt neseniai parodė išimtį: paminėjo Kaune vykusį čečėnų Gatajevų teismo procesą ir pateikė mūsų ir užsienio analitikų įrodymų, kad šis procesas įžūliai politizuotas ir atitinką rusišką situacijos traktuotę. Deja, 2009 08 12 tas pats Balsas.lt paskelbė pretenduojančią į plačius apibendrinimus publikaciją apie čečėnus, kurioje šis po nosimi vykstantis dalykas net neminimas. Spėju, kad atkirsdamas, tos publikacijos autorius galėtų pakartoti prokurorės ir “Lietuvos Ryto” išplatintus iš piršto laužtus kaltinimus, už kurių stovi bylą inicijavęs VSD.
Gerai, tegu ir taip: įsivaizduokime minutei, kad šie kaltnimai pagrįsti, o teismas juos atmetė tik dėl “klastingų advokatų” spaudimo. Bet juk minėtas autorius negali nežinoti, kad Gatajevų atvejis ne vienintelis, kad nuo 2005 m. Lietuvoje vyksta nuolatinis pasityčiojimas iš karo pabėgėlių čečėnų, kad teisman be jokio pagrindo buvo patrauktas buvęs nepriklausomos Ičkerijos Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, profesionalus teisininkas Salambekas Chačukajevas, kurio žmonai, nelyginant Rusijoje, buvo pakišti narkotikai, ir kad kalėjimo neišvengė net ir žinomas rašytojas Deni Muchamadas, kuriam gulint ligoninėje su širdies liga, buvo išlaužtos buto gurys ir įtaisyta slapta pasiklausymo aparatūra. Mūsų autorius kažkodėl nemano, jog verta rašyti apie tai, kad jau esama iš Lietuvos į Čečėniją deportuotų ir ten be teismo slaptai nužudytų čečėnų. Kas tad yra šių žmogžudysčių bendrininkas? Tačiau užtat mūsų autorius rado reikalą pasakyti “svarbiausią” – pateisino dabartines “separatisto” Achmedo Zakajevo ir “prezidento” Kadyrovo derybas!
Tuo tarpu didžioji Lietuvos spauda beveik nutyli visą pasaulį sukrečiančias žmogaus teisių gynėjų žudynes tiek okupuotoje Čečėnijoje, tiek pačioje Rusijoje (Politkovskaja – tik viena iš daugelio), ir jau (neduokdie!) nerašo, kad Kremlius po visą Europą siuntinėja kriminalinio “prezidento” Kadyrovo atstovus, skelbiančius vyriausybėms, neva Čečėnijoje karas baigtas ir čečėnai turi grįžti į “taikią Čečėniją” (kad ten būtų arba slaptai valdžios nužudyti, arba priversti žudyti savo brolius), taip pat nerašo kad tie Kadyrovo atstovai oficialiai priimami diplomatiniame lygmenyje (pvz., neseniai – Suomijoje). Ar mūsų spauda visa to nepalaiko, nuolat vadindama kovojančius čečėnus “separatistais”? Taip mūsuose pakartojamas Kremliaus melas. Nė vienas Lietuvos žurnalistas nedrįsta papasakoti, kad Čečėnija išstojo iš SSSR pagal vadinamą “tarptautinę teisę”, o jos nepriklausomybė buvo de facto Rusijos pripažinta (de jure ją spėjo pripažinti tik Gruzija ir Talibanas). Niekas Lietuvoje nevadina rusų kariuomenės buvimo Čečėnijoje svetimos valstybės okupacija!
Štai kaip mūsuose išmokta Vakarų pamokėlė nepripažįstant okupuotos valstybės inkorporavimo ir štai koks mūsų “krikščioniškas” solidarumas su panašaus likimo maža tauta!
Prorusiškos TV įtakoti žmonės daugiausia ir laiko čečėnus teroristais ir banditais. Ką jau bekalbėti, kad lietuviai visai neinformuojami apie Džocharo Dudajevo našlės Alos Dudajevos ir čečėnų parlamentaro Achjado Idigovo šiuo metu platinamą Ičkerijos vyriausybės tremtyje „Kreipimąsi“, kuriame smerkiamos nusikalstamos išdaviko, buvusio Ičkerijos užsienio reikalų ministro (pasivadinusio premjeru), Achmedo Zakajevo derybos su Kadyrovo režimu dėl “nacionalinio susitaikymo”. “Kreipimasis” pabrėžia, kad tuo ne tik stengiamasi de jure grąžinti Čečėniją į Rusijos sudėtį, bet ir ištrinti iš atminties Rusijos agresiją prieš nepriklausomą valstybę ir pavaizduoti čečėnų rezistenciją kaip neva vidaus pilietinį karą.
Atsižvelgdami į Kadyrovo atstovų “diplomatinius” vojažus į Europos Sąjungą bei visur vykstantį čečėnų pabėgėlių išstūmimo į okupuotą tėvynę procesą (protestą neseniai pareiškė tik JT Aukščiausiojo Komisariato pabėgėlių klausimams atstovas Austrijoje), suprasime, kieno interesus vykdo Lietuvos pareigūnai ir kam tarnauja atitinkami straipsniai.
Lietuviai taip nuoširdžiai tikėjo atstatantys savo nepriklausomą valstybę, kad nenori nei pastebėti, nei žinoti, jog Lietuvoje valdo anaiptol ne Vyriausybė, Seimas ir Prezidentas, atliekantys tik vykdytojų funkcijas, bet Europos Parlamento direktyvos, įskaitant garsiąją 2006/24/EC, kuria įvestas totalinis piliečių sekimas vadinamo “tarptautinio terorizmo” pretekstu. Kaip ir visose Naujosios Pasaulio Tvarkos šalyse, laisvės sąvoka Lietuvoje nejučiomis pakeičiama paleistuvystės ir sodomijos laisve. Nė vienam “laisvam” lietuviui nerūpi, kad jo vardas ir pavardė, nelyginant numeris konclageryje, pakeisti skaitmeniniu kodu, kartu su biometriniais paso duomenimis laikomu nepasiekiamoje ir nežinomoje kompiuterinio tinklo vietoje. Turbūt mažai kas skaitė Džordžo Orvelo “1984 metus”, o kas ir skaitė, mano, jog rašyta apie komunistines diktatūras.
Tačiau komunistinis eksperimentas tebuvo tik eilinis pasaulinio globalizmo projektas. Iš jo išslydo vien kiniškasis komunizmas, nes atitiko savas konfucines viršininkų garbinimo tradicijas. Galima sakyti, kad šiuo metu bręsta globalinė Naujosios Pasaulio Tvarkos, kurios dalimi dabar esame, ir Kinijos akistata, kuri sumaišys globalinio bankinio kapitalo planus ir svajones įvesti visame pasaulyje modernią elektroninę vergovę, nuolat mažinant nemokių vergų skaičių pandemijomis, badu ir “kontroliuojamais konfliktais” iki “pasiturinčio” demoralizuoto ir už šėtono blizgučius nebemaištaujančio vieno milijardo.
Kas netiki, tegu pasidomi globalistų atvirai kurstoma neapykanta perdaug “besiveisiantiems” (t.y.gyvenantiems pagal DVo įsakymą) musulmonams.
Savaime aišku, kiniškoji orveliško totalitarizmo pusė bus nebent nuožmesnė nei mūsų “gimtoji” globalistinė. Išeities ateistinei visuomenei nėra ir negali būti, nes ji tokios nenumato pagal apibrėžimą. “DVo mirtis” reiškia žmogaus mirtį. Mes tačiau nesame pesimistai ir puikiai suprantame, kad DVas laimės net ir esant saujelei ištikimųjų. Todėl bet kuris tikintis katalikas negali nesižavėti “teroristais” apšauktų mažumos musulmonų rezistencija Kaukaze, Afganistane, Pakistane ir Irake, užsitraukusia visos sodomodemokratinės propagandos įniršį. Tikinčiajam lietuviui ypač artimas ir suprantamas turėtų būti į kalno miškus įstumtų tikinčiųjų kaukaziečių pasipriešinimas. Mes esame viena, mes esame paskutiniai DVo kariai ir šį kartą mūsų interesai yra bendri.
Kita vertus karo “aritmetika” rodo, kad be tiesioginio DVo įsikišimo (t.y. stebuklo) viena Čečėnija nepajėgi priešintis Rusijai, kurią palaiko Rusijos slaptąsias tarnybas integravęs globalizmas. Iš vienos pusės čečėnai susiduria su 400 metų juos naikinusia Rusija, iš kitos jau mato iš Gruzijos atslenkančią sodomodemokratinę oligarchų “laisvę”, kuri jiems žada amoralų degradavimą po vis ta pačia totaline orveliška elektronine kontrole.
Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl Ičkerijos prezidentas Doku Umarovas, matydamas Vakarų išdavystę, pasuko nuo melagingos demokratijos prie tradicinės šimtametės Šiaurės Kaukazo tautų bendros kovos ir paskelbė Emiratą, istoriškai jau skelbtą vienu ar kitu pavidalu ir anksčiau. Kartoti pasakas, neva Emiratą palaiko “Gazpromo” nupirkta svetainė “Kavkazcentras”, gali tik mažai informuoti žmonės, kvailiai arba papirkti melagiai. Užtenka paskaityti tą Kremliaus chakerių nuolat atakuojamą antirusišką svetainę, kad įstitikintum, jog “Gazpromas” čia niekuo dėtas. “Gazpromo” ryšį rasime nebent su mumis ir mūsų gražbyliautojais, nes būtent Lietuvos mokesčių mokėtojai savo patriotinės Vyriausybės sprendimu, teismo antstoliams akylai stebint, palaikė milijardinius nuostolius patyrusį bankrutuojantį “Gazpromą” aukščiausiomis Europoje dujų kainomis iš savo kišenių. Kaukazo modžachedams nereikia “Gazpromo”. Ačiū DVui, jie ir Talibano musulmonai turi savų mecenatų, tikrų savo šalių ir tikėjimo patriotų.
O kad “Kavkazcentras” tikrai pasižymi antisemitizmu, šitai yra pasaulio užkulsių neišmanančių žmonių bendra bėda, nes suversti kaltę “žydams” daug lengviau nei analizuoti sudėtingus procesus, kuriuose per amžius vyksta tikėjimo ir netikėjimo kova.
Taigi matome, kad kai kurie Lietuvos išminčiai, pamokydami skaitytojus, bent jau gerai nujaučia, iš kur vėjas pučia. O jis pučia anaiptol ne iš Kremliaus, bet visai iš priešingos pusės, kuri savo naudai buvo seniai užprojektavusi šią pasaulinę ekonominę krizę ir iš jos puikiausiai pelnosi sužerdama likusius resursus reikalingus pasaulio užgrobimui. Štai kodėl minėtų mūsų apžvalgininkų teiginiai iš esmės kartoja tų pačių globalinių bankininkų išlaikomai Rusijos FSB gaujai naudingas schemas, kad čečėnus reikia “sutaikyti” ir taip padėti įforminti jų buvimą rusų mėsmalėje bei užtikrinti tolesnį moralinį (o paskui ir demografinį) jų naikinimą orveliškoje “demokratijoje”.
Čečėnų “nacionalinės vienybės” veikėjas profesionalus aktorius A. Zakajevas pats yra Putino varžovo oligarcho Berezovskio išugdytas ir išlaikomas “projektas”. “Švariam” demokratui “nenusikaltusiam” “separatistui” Zakajevui ir skirta įvesti Čečėnijoje mums jau gerai pažįstamą imitacinę sodomitų demokratiją. Kaip sakiau, tai visiškai nepriimtina DVui ištikimiems žmonėms, suprantantiems tikėjimą ne kaip maldų bambėjimą valdžios leistuose “kulto pastatuose”, bet kaip “fundamentalizmą”, tai yra sąžiningai tikėjimo dorove pamatuotą kasdienį gyvenimą pagal DVo Apreiškimą, kuris musulmonams yra Koranas, o mums – Evangelija.
Ne mūsų apžvalgininkams spręsti, kas Kaukaze nori ir kas nenori gyventi pagal religijos reikalavimus. Tai praktiškai sprendžia partizaninis karas visame Šiaurės Kaukaze, prieš kurį Rusija yra bejėgė, o todėl ir priversta griebtis oligarchinių triukų su Zakajevo “susitaikymu”. Kai šitoks įvyks, kovojantys modžachedai jau “teisėtai” visos Naujosios Pasaulio Tvarkos bus pavadinti teroristais ir mitinės Al-Kaidos atstovais. Ogi iš tikrųjų jie yra būtent tokie pat savo žemės gynėjai, kurie buvo ir Lietuvos kariuomenės likučiai, partizanavę Lietuvos miškuose. Sakyti, kad čečėnai pralaimėjo ir turi taikytis, tai ne tik visų kitų kovojančių Šiaurės Kaukazo tautų nepaisymas, bet ir savo istorijos paniekinimas, įskaitant JAV ir kitų Vakarų šalių gražų gestą nepripažinus Baltijos inkorporavimo į SSSR.
Letas Palmaitis
***palaikydamas gražią judėjų praktiką, visur rašau Kūrėjo Vardą sutrumpintai. Tai labai svarbu ypač spausdintiems leidiniams, kuriuos skaitytojai išmeta į purvinus šiukšlynus ar net naudoja kaip tualetinį popierių. Venkime baisios nuodėmės!
