Įsisiūbuojant prezidento rinkimų kampanijai pasigirsta aimanų, kad vis stipriau puolama mūsų šalies vadovė. Ją, esą, atakuoja tai Rusijos šnipų elitas, tai oligarchų šmėklos.
Puola elitas?
Viena iš prielaidų – prezidentę, esą, atakuoja korumpuotas plutokratinis elitas, o remia engiama tauta, kuriai ji yra vienintelis šviesos spindulėlis tamsos karalystėje. Nelabai suvoktina, kodėl gi elitas turėtų pulti saviškę ir ką tam elitui tuomet priskiriame.
Juk vieno iš elito patriarchų, Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko mokinę (ji pati taip prisistato), gabią karjeristę ir pragmatikę, remia kitas elito patriarchas profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat konservatorių bei liberalų žiedas, kuris tikrai įsižeistų priskirtas „runkeliams“.
Jei kalbėsime apie kompartijos-socialdemokratų elitą, jis irgi tiesia D. Grybauskaitei ranką, nes kandidatu į prezidentus kelia absoliučiai beviltišką Zigmantą Balčytį, bijantį tautos mylimą Dalytę nors dėl ko nors kritikuoti.
Pagaliau pati „puolamoji“ į tą elitą nomenklatūriniais keliais, o ne per kokias revoliucijas įsitrynė jau seniai ir per kelių ministerijų koridorius nuropojo iki Briuselio biurokratijos aukštumų, iš kur katapultavosi į prezidentūrą. Tad kokia iš jos tautos iškeltoji revoliucionierė? Kai kiti kėlė revoliucijas, ji darė karjerą.
Tai ar užpuolė rusai?
Valstybės saugumo departamentas, kartu su prezidentūros aparato poniomis ir draugiškai nusteikusiomis didelės naujienų agentūros žurnalistėmis neseniai pamėgino suvaidinti trilerį, kuris virto komedija su farso elementais. Patys iš savęs ir vienas per kitą ponai ir ponios paskleidė „naujieną“, kad rusai netrukus gali pradėti šnekėti apie Lietuvą ir jos Dalią blogai. Prezidentūrai pasitengus ir pačiai prezidentei panorėjus, slaptos pažymos turinys tapo paviešintas, tačiau rezultatas buvo nekoks. Niekinis rašinėlis apie tai, kad rusai nemyli Lietuvos ir gali blogai apie ją rašyti, pasirodė vertas ne daugiau nei riestainio skylė.
Dar daugiau, ta riestainio skylė yra juridiškai saugoma kaip valstybės paslaptis. Tad dabar ir tenka išsisukinėti vargšams prokurorams ir „estetešnikams“, kad netektų segti antrankių tiems, kurie tenorėjo gero – anot prof. V. Landsbergio, „paskiepyti prezidentę nuo skandalų“ (t. y. nuo bet kokios kiritikos, nurašant bet kokią nepalankią žinią ar vertinimą Rusijos šnipams). Dabar nebeaišku, ar tie rusai jau užpuolė ir mes apsigynėme, ar dar reikia gulėti informaciniuose apkasuose?
Populistiniai riktelėjimai
Šią savaitę, dalyvaujant radijo laidoje, kolega paklausė, ar prezidentė yra populistiška. Jei populizmo etalonu laikysime ubagų karalių Vytautą Šustauską – tuomet ne. Drausmingai karjeristei ne lygis su garsiakalbiu lakstyti aplink Rotušę ir žadėti visus sušaudyti. Vis dėlto minėti „skiepai“ tėra pigus populistinis triukas, siekiant mobilizuoti dalį rinkėjų. Ekskursijos metu užsipulti sveikatos apsaugos ministrą už tai, kad šis stebuklingai per metus neiškėlė iš Žvėryno infekcinės ligoninės – irgi tas pats. Strimgalviais per naktį gimdyti progines kodeksų pataisas, kai koks teisėjas paleidžia su narkotikais pagautą tadžiką, palydint tai tautai patinkančiais „tvarkos ir teisingumo“ šūkiais, – irgi visai nieko. Sunkiau su kokia Garliava, kai, vėl talentingai laukiant, kur viskas pasisuks, tenka rinktis sakinį be veiksmažodžių: „Prievarta prieš mergaitę netoleruotina.“
Kitos praktikos, jei jas naudotų koks nors Rolandas Paksas, gal irgi būtų priskirtinos populistinėms, bet štai tautos numylėtinei viskas gerai, kai pusę darbotvarkės užima važinėjimas po liaudį, pagiedant su senelių namų gyventojais „Mūsų dienos kaip šventė“ arba naudojant savo viešieisiems ryšiams vaikučius. Antai, reporatažas iš prezidentūros, kuriame Tautos mama mokinukams klubų judesiais demonstruoja, kaip už durų dreba ministrai, o vėliau po vieną pakalbina vaikučius apie tai, koks sunkus jiems atrodo prezidentės darbas, pelnytų premiją ir kokiais 1982 metais.
Taigi, bendras fonas toks. Todėl tenka gerokai pasukti smegenis, kurgi čia tas sutelktinis oligarchų ir KGB puolimas. Tik kartais kas nors paklausia, ko gi ji būtent kantriai laukė 1989–1990 metais. Vienas jaunas kolega, prisiiūrėjęs amerikietiškų medijų, dar yra drįsęs paklausti apie panelės prezidentės santykius su Dievuliu ir tuo supykdė ne tik pačią tautos Dalią, bet ir daugelį išlaižyto politkorekto prievaizdų. Jei oligarchai ir KGB gali tik tiek – Jos Ekscelencijai niekas negresia. Mat daugumai tautos nusipjaut į tai, kas nutekina pažymas ir kaip ten elite jie vienas kitą trolina. Meilės objektą ji yra pasirinkusi – miegokite ramiai, generole Grina.
Tomas Čyvas
P.s. Tipiškas nomanklatūrinės karjeristės pasisakymas apie Ukrainą taip pat orientuotas į tai, kad nesupyktų nei provakarietiška, nei prorusiška rinkėjų dalis:
„Iš tikrųjų tai, kas vyksta Ukrainoje, jau visiškai nebepateisinama ir netgi, aš sakyčiau, nusikalstama. Ir tai aš taikau abiem pusėms. Tai yra ir valdžiai, ir daliai opozicijos, kurie labai agresyviai provokuoja tokius labai, sakyčiau, agresyvius veiksmus, kurie privedė ne tiktai prie kraujo praliejimo, bet ir prie žmonių žūties. Todėl Vakarų, tarptautinė bendruomenė jau turi imtis veiksmų, pasmerkimai abiem pusėms neišvengiami.“
