Nenuslogstanti įtampa Garliavoje: klausimų – daug, atsakymo – nė vieno. Beveik visa teisėsaugos sistema (policija, prokuratūra, teismai) savo ar ne savo noru įvelta į karą dėl mergaitės.
Tyrimas po tyrimo, o rezultatas – kaip visada. Bet kokiu atveju laimingos pabaigos, regis, nesulauks niekas. Vienam – ikiteisminis tyrimas, kitam – bauda, trečiam – grasinamas laiškas. Dar kita skundžiasi mėlyne po akimi, o paskutinis (teisingumo ministras) tik bando spėti paskui įvykius, kol galiausiai leidžia suprasti, kad pats nebesusigaudo, kas vyksta.
Tragiška komedija, kurios finalinė scena dar vis kurpiama. Ir neaišku, kas atsitiks su pagrindine mažąja heroje: paskutiniame kadre ji šypsosis ar verks?
Teismas jos globėjai Neringai Venckienei taip pat įkirto – priteisė už kiekvieną dieną mokėti 200 litų dėl nutarties atiduoti mergaitę nevykdymo. Kaip tiksliai vykdyti tą nutartį, teismas pats nežino. Pasisakė abstrakčiai, kaip per rinkimus kalba politikai, ir nusiplovė rankas. Supraskit – turėkite fantazijos ir patys galvokite, kaip elgtis.
Kaip nevykdyti teismo sprendimo, geriausiai žino, kaip rodo apklausos, mūsų visai negerbiamas premjeras Andrius Kubilius su visa Vyriausybės svita. Jei jis gali teismui atkišti vieną pirštą, kodėl panašiai negali elgtis kiti? Pavyzdys juk užkrečia.
Ne taip seniai Aukščiausiasis Teismas nurodė nugriauti turtingų asmenų ir bendrovių nelegalius statinius Neringoje. Sprendimas – galutinis. Jei Lietuvoje gerbiamas teisingumas, sprendimas turi būti vykdomas.
Na, ir kas? Ar buvo nugriautas nors vienas pastatas? Ar buvo kam nors paskirta bauda už sprendimo nevykdymą? Ar nors vienas antstolis atėjo prie tų kurorto statinių bent su plaktuku?
Užtat premjeras tokiai netvarkai neliko abejingas. Vyriausybė nusprendė nelegalius statinius legalizuoti, esą juos statę verslininkai nekalti. Kalta aplinka, t. y. neteisėtai ant statybų dokumentų parašus padėję valdininkai.
Aukščiausiasis Teismas su savo nutartimi liko kvailio vietoje. Jei premjeras parodė, kad teisingumą Lietuvoje vykdo ne teismai, o politikai, kodėl reikia putotis, kai eilinis žmogus iš Garliavos seka tokiu pavyzdžiu.
Nepalaikau nei N. Venckienės, nei Laimutės Stankūnaitės. Labiausiai gaila plėšomo vaiko.
Viena pusė žino, kad kilus pavojui reikia griūti ant žemės ir garsiai šaukti, kita vis planuoja, kaip išvengti tokio priešininkų manevro arba kaip jį apeiti. Ir abi pusės pateikia savo versiją, su kuo nori likti mergaitė.
Panašu, kad pirmoji pusė nepasiduos net per kraują, o antrajai dėmesio ištroškusiai pusei siekdami savų tikslų vadovauja garsūs advokatai ir kiti asmenys, vis grasinantys Lietuvai naujais teismo procesais ir didžiuliais ieškiniais.
Atrodo, kad kova dėl mergaitės tampa verslu, iš kurio galbūt galima neblogai uždirbti iš visų mūsų kišenės: tas ne taip pasakė, tas ne taip padarė, o tas kreivai šypsojosi.
Tarkime, jei mergaitė būtų prabangus nelegalus statinys kurorte, pats premjeras greitai išspręstų problemą. O ką daryti šiuo atveju?
