Vienas geriausių Amerikos žurnalistų yra dukart Pulitzerio premiją laimėjęs „New York Times“ apžvalgininkas ir keliaujantis korespondentas Nicholas Kristofas. Šiuo metu jis Kaire ir praneša, kad Egipte – tikra netvarka ir vyksta labai nemalonūs dalykai.
O vis dėlto jis kviečia per daug dėl to nesisieloti.„Beveik du mėnesius po to, kai gatvės protestai įžiebė demokratinę revoliuciją, kariškių palaikoma pereinamoji vyriausybė pasiūlė – taip, atspėjote – priimti įstatymą, draudžiantį rengti gatvės protestus.
Tai iš dalies dėl to, kad protestuoja visi – net ir policininkai. Jie nori daugiau pinigų, gal todėl, kad dėl savo sumažėjusio autoriteto jie įstengia išsireikalauti mažiau kyšių.
Policijai mažiau dirbant, kariuomenė pasiunčia chuliganus, kad įbaugintų ir nutildytų jos kritikus. O kai ją tikrai sunervina, kariuomenė demokratijos aktyvistus suima ir kankina.
Kaip jau rašiau ankstesniame savo straipsnyje, ji net bando pažeminti aktyvistes moteris, versdama jas pasiduoti „mergystės patikrinimui“, – teigia N. Kristofas ir tęsia:
Musulmonų broliją, dar ne taip seniai uždraustą, įsileido į valdžios struktūrą. Bet užuot sistemą kritikavusi, ji tampa jos dalimi, o kai kurie jos aktyvistai siautėja aplink Kairo universitetą.
Tačiau amerikiečių požiūriu ši netvarka ne tokia jau bloga. Ko vakariečiai labiausiai bijojo, tai to, kad Egiptas nepultų į iranietiško stiliaus islamiškąjį fundamentalizmą. Bet man tokia baimė visada atrodė atspindinti daugiau mūsų pačių, o ne Egipto vaiduoklius.
Iš tiesų vis labiau tikėtina, kad Egiptas nesikeis tiek, kiek daugelis laukė. Be to, didžiausi revoliucijos pralaimėtojai ko gero bus pačios kraštutiniausios ir labiausiai į smurtą linkusios islamistų grupės, kurios išsikvėpia, kai prie sistemos prisijungia nuosaikesnė Musilmonų brolija.
„Dedamos ryžtingos pastangos revoliucijos plėtrą sustabdyti“, – skundžiasi Amerikiečių universiteto Kaire profestorius Khaledas Fahmy'is. Tai nuviliantis poslinkis tokiems demokratijos aktyvistams, kaip jis, tačiau ramina tuos, kurie baiminasi politinių kataklizmų.
„Po protestų pradžios esu Kaire jau trečią kartą, ir spėju, kad įvykiai toliau klostysis štai kaip, – rašo N. Kristofas, – Egiptas po revoliucijos bus gana panašus į Egiptą prieš revoliuciją, tik su tuo skirtumu, kad truputį mažės represijų skaičius ir stiprės pilietinė visuomenė. Paradui ir toliau vadovaus kariuomenė, kaip ji tai darė jau nuo 1952 m. per tokius savo buvusius karininkus kaip Hosnis Mubarakas, ir ji užtikrins tęstinumą.
Žmonės ir toliau bus kankinami, tačiau jie dažniau balsiai skųsis. Taika su Izraeliu tęsis, tačiau Egipto pareigūnai kels stipresnį balsą dėl kančių Gazos ruože.
Labiausia tikėtina, kad prezidentu bus išrinktas Amris Moussa. Tai buvęs užsienio reikalų ministras, vadovavęs Arabų lygai, politikas veteranas, pragmatikas, kuris reikštų šviežio oro gurkšnį, bet ne vėjo šuorą.
Visuomenėje ir vyriausybėje didesnis vaidmuo teks islamistams, kaip ir Turkijoje. Tačiau tei reikš, kad jie bandys struktūras statyti, o ne jas griauti“.
Toliau N. Kristoffas sumini kai kuriuos paskutinėmis dienomis įvykusius islamistų kruvinus ir nekruvinus išsišokimus, laimei, nepareikalavusius gyvybės aukų. Savo straipsnį jis baigia taip:
„Turime būti realistiški – keliai į demokratiją visada duobėti, nors, tiesą pasakius, aš dėl Egipto gana optimistiškas. Nepaisant kai kurių ekscesų, Musulmonų brolija prisijaukinta, ją įtraukiant į sistemą. Ji teigia nekelsianti kandidato į prezidentus ir sieksianti tik truputį daugiau nei trečdalio parlamento mandatų.
Savo tinklalapyje ji pasisako už pililetinę, ne religinę valstybę ir akcentuoja, kad svarbu gerbti krikščionių mažumą.
Daugiausia nuostolių dėl Musulmonų brolijos iškilimo turbūt patirs jos priešininkė, „Al-Kaida“, kuri protestuose už demokratiją nedalyvavo ir visada skelbė, kad vienintelis kelias į rimtus pasikeitimus veda per prievartą ir smurtą.
Taigi, apskritai paėmus, Egiptas man primena kitas šalis pakeliui į demokratiją – Ispaniją po Francisco Franco, Pietų Korėją 1987-aisiais, Rumuniją ar Ukrainą tuoj po 1990-ųjų ir labiausiai Indoneziją tuoj po Suharto nuvertimo 1998-aisiais.
Kurį laiką Indonezija svyravo – vieną kartą aptikau Javos saloje žmonėms galvas kapojančias gaujas, tačiau laikui bėgant ji aprimo, ekstremistų grėsmė sumažėjo, ir dabar Indonezija yra stabili, nors ir neužbaigta demokratija.
Taip, Egiptas dar labai netvarkingas. Jauna demokratija beveik visada tokia. Prie to turime priprasti“.
Mykolas Drunga
