Deja, aš negaliu pasigirti panašiais prisiminimais. Viskas, ką prisimenu – chlorkalkių dvokas vaikų darželio tualete, per prievartą verčiama valgyti pieniška sriuba su plėve, nuo kurios viaukčiodavom, amžina baimės ir nelaimingumo atmosfera, fatališkas susitaikymas su sistema, visiškas žmogaus, kaip laisvos būtybės, nebuvimas. Neteigiu, kad tai vien totalios blogybės. Jos davė svarbiausią pamoką: kai nėra laisvės, dalink viską nemokamai, leisk nedirbti, bet vis tiek – tai nieko nereiškia. Gimiau kalėjime, būtent dėl to labiau už viską myliu laisvę.
Kai sovietai okupavo Lietuvą ir dar, kaip ir dabartiniais laikais daro Kremlius, pareiškė, kad Lietuva „pasiprašė“ prisijungti prie Sąjungos, niekas nežinojo, kas bus. Bet gero tikėtis nereikėjo. O viskas baigėsi labai liūdnai. Išblaškyti, išmėtyti žmonės, sulaužyti gyvenimai, daugybė nukankintų, ištremtų, nužudytų. Už šiuos nusikaltimus jokia vėliau, po SSRS griuvimo, Rusijos Federacija pasivadinusios šalies valdžia neatsakė. Kai reikia Krymo – tai jie jau SSRS teisių atstovai, kai reikia atlyginti neatlyginamą žalą – tai skolą nurašo tik Šiaurės Korėjai. 10 milijardų Šiaurės Korėjos skolą SSRS V. Putinas nurašė lyg niekur nieko. O juk galėtų tuos 10 milijardų sumokėti Lietuvai. Bet taip niekada nebus. Nes čia ne pinigų, o principo klausimas. Kremlius ir toliau apverčia tikrovę: propagandistams teikia medalius, apie įvykius Ukrainoje pateikia absoliučiai sufantazuotą informaciją ir t.t.
Ar verta vardinti, ką dar daro Kremlius? Ne. Nes neįmanoma visko išvardinti. Taip vardinant, gali pasirodyti, kad ir pats tapai propagandistu. Nors neturiu tikslo „juodinti“ Kremlių ar Rusiją. Ką ten juodinti? Ten tokia smala, kad juodžiau net nebūna.
Jei ne sovietų okupacija, Lietuva būtų augusi sparčiai ir laimingai. Nuo 2004, kai įstojo į ES, Lietuvos BVP paaugo apie 40 proc. Lietuvos žmonės yra darbštūs ir juos giria visi užsieniečiai, kuriems jie dirba. Tai užgrūdinta, lyg titnagas stipri tauta, kurią amžinai visi engė ir lig šiol engia. Tokių stiprių žmonių, kaip lietuviai, dar reikia paieškoti.
Problemos dažniausiai kyla ne su lietuvių noru/nenoru dirbti, o su tais, kurie bando vaidinti valdančiuosius. Bet ir jie – vis protingesnis ir atsakingesni. Be šitos didžiausios istorijoje nelaimės, SSRS, mes gyventume – jau dabar – panašiai kaip mažos Vakarų valstybės. Su stipria ekonomika, stipriai išvystyta gerovės valstybės idėja ir svarbiausia – daug didesniu laimės kiekiu visuomenėje.
Pavydas, neapykanta, nusivylimas – tai sovietinio žalojimo palikti randai, negyjantys, neužgydomi. Amžini. Aš suprantu žmones, kurie ilgisi tos Sąjungos – ten prabėgo jų jaunystė, ten buvo visi pirmi, gražiausi potyrių metai. Nesvarbu, kas buvai – komjaunuolis ar hipis. Vis tiek: jaunystė lieka amžinai.
Dabar, kai Rusija mums ir vėl grasina, reikia pagaliau pradėti mokytis iš istorijos ir suvokti, kad nesvarbu, kur prabėgo jaunystė, nereikia leisti, jog ateinančios Lietuvos kartos per prievartą valgytų pienišką sriubą su plėve. Tai metafora – bet ji tokia išraiškinga, kad verta politinio konteksto.
Vakarų valstybės labai vangiai, tarsi per prievartą taiko sankcijas Rusijai, nes jos niekada nebuvo SSRS sudėtyje, jos net neįsivaizduoja, ką tai reiškia. Dėl kiekvieno centro drebantys vakariečiai man kelia ir pasišlykštėjimą, ir gailestį. Jie nežino, jie niekada nėra patyrę, ką reiškia neturėti, ką valgyti. Nelinkiu jiems to patirti. Mums, lietuviams, svarbu rinktis ne Vakarus ar Rytus, o savo, lietuvišką, kelią. Galvoti, kas mums geriausia ir kas mūsų valstybei, šaliai, tautai atneš daugiausia gerovės. Negalima aklai kliautis nei Vakarais, nei Rytais. Yra dalykų, kurių mes galime pasimokyti ir iš Rytų – pavyzdžiui, kaip maudyti Vakarus, kada sieki iš jų naudos.
Lietuvos politikai bijo net cyptelėti prieš ES „viršininkus“, nors baimei pagrindo nėra. Tai ES bijo, kad tokios valstybės, kaip Lietuva, nepradėtų radikaliai – kaip, tarkim, prancūzai ar britai, - griauti šios Sąjungos. Dabar ji mums duoda daug pinigų, todėl jų nepasiimti būtų kvaila. Bet nepamirškime – labai greitai tai baigsis. O euras, kuris mus pavers silpnesniais, neleis lengvai diktuoti jokių sąlygų. Jei Lietuvoje dar kam nors rūpi Lietuvos gerovė ir išlikimas – jokiai sąjungai ir jokiai šaliai nereikia nusilenkti ir bučiuoti kojų. Laimė ne piniguose ir ko nors turėjime. Laimė – tai galimybė pačiam spręsti savo likimą. Lietuva, deja, labai dažnai tai pamiršta. Dėl to istorija vis kartojasi ir kartojasi...
