Žydai ir kurdai turi kur kas daugiau sąsajų, negu būtų galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio – daug bendrumų tarp šių tautų galima rasti tiek pažvelgus į praeitį, tiek į šiandienos situaciją.
Pirmiausia juos jungia kilmė. 2001 metais Izraelio, Vokietijos ir Indijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad dauguma pasaulio žydų genetiškai glaudžiai susiję su kurdų tauta (labiau nei su bet kuria kita žmonių grupe pasaulyje, įskaitant ir semitiškai kalbančius arabus).
Kiti siejantys dalykai – jų istorinės raidos panašumas ir dabartinė situacija. Tokios aplinkybės suponuoja natūralų santykių gilinimą ir stiprėjantį bendradarbiavimą.
Šių tautų santykių tematika patenka į pasaulio žiniasklaidą, nes vis dažniau įžvelgiama galimybė, kad, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, Kurdistano ir Izraelio santykiai turi potencialą tapti lemiamu veiksniu formuojant Vidurio Rytų regiono politinę situaciją.
Kas tie kurdai, PKK ir PJAK?
Kurdai – tai didžiausia etninė grupė, beveik 40 mln. žmonių persakalbė tauta, neturinti savo nepriklausomos valstybės. Kurdų tautybės žmonės gyvena Turkijoje, Irake, Irane, Sirijoje, Azerbaidžane ir nuolatos vienokiais ar kitokiais būdais primena apie savo ambicijas sukurti atskirą nepriklausomą valstybę – Kurdistaną. Šiuo metu ši teritorija tėra iš dalies autonomiška.
Ilgametis tautos egzistavimas pasklidus įvairių šalių teritorijose – vienas labiausiai į akis krintančių abiejų tautų panašumų. Kaip prisimename, žydai dar ne taip seniai gyveno išsibarstę pasaulyje (diasporose) ir įvairiais būdais (nuo lobizmo iki teroristinių metodų) siekė valstybingumo, kol galiausiai, Jungtinėms Tautoms (JT) padalijus Palestiną, 1948 metais buvo įkurtas Izraelis.
Kurdai taip pat nevengia griebtis įvairių būdų siekdami savo tikslo – tai rodo tiek daugumos Vakarų valstybių ekstremistinėmis laikomų partijų PKK ir PJAK išpuoliai, tiek kurdų lobistinė veikla įvairiose šalyse. Ypač aktyviai veikiama JAV (pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos kurdų nacionalinis kongresas). Pasak Rajivo Chandrasekarano, 2006 metais kurdai savo tikslams JAV reprezentuoti išleido bent 3 mln. dolerių – lobistams samdyti ir diplomatiniam biurui Vašingtone įkurti.
Bene didžiausia kurdų bendruomenė (apie 20 mln. žmonių) gyvena Turkijoje, nors jos valdžia net nepripažįsta tokios etninės grupės egzistavimo, jų tautinio identiteto ir oficialiai kurdus vadina „kalnų turkais“. Apie išsilavinimą, spaudą ar literatūrą kurdų kalba neverta nė kalbėti. Turkija daug metų vykdė priverstinę kurdų kultūrinę asimiliaciją. Iki kokių kraštutinumų būdavo prieinama, rodo kurdų aktyvistės Leylos Zana istorija: ji, pirmoji kurdų tautybės moteris, išrinkta į Turkijos parlamentą, 1991-aisiais sakydama priesaiką jame pridūrė frazę kurdiškai ir dėl to buvo nuteista 15 metų kalėti.
Žinant visa tai neatrodo keista, kad Turkijoje yra kilę apie 30 kurdų maištų: Turkijai jau trečią dešimtmetį tenka dorotis su organizuotu ir aršiu kurdų pasipriešinimu. 1978 metais Turkijoje susikūrė Kurdistano darbininkų partija (kurd. Partiya Karkerên Kurdistan, PKK), nuo 1984-ųjų atvirai deklaruojanti kurdų nepriklausomybės siekį. Iš pat pradžių PKK ideologija buvo marksizmo-leninizmo ir kurdų nacionalizmo junginys, vėliau pirmojo reikšmė vis mažėjo.
Nuo PKK įkūrimo per susirėmimus, teroro išpuolius žuvo apie 40 tūkst. žmonių. Aršiausia šios partijos grupuotė yra „Kurdistano išlaisvinimo sakalai“, tradiciškai prisiimantys atsakomybę beveik už visus pastaraisiais metais įvykdytus atgarsį sukėlusius sprogdinimus. 2004-aisiais įkurta Kurdistano laisvo gyvenimo partija (kurd. Partiya Jiyana Azad a Kurdistanê, PJAK) yra PKK labai artima organizacija, vykdanti išpuolius prieš Iraną, Siriją ir Turkiją iš šiaurinio Irako.
Beje, įdomu tai, kad nors PKK ir PJAK sieja ta pati ideologija, tikslai ir panašūs veiklos metodai, JAV teroristine organizacija laiko tik PKK, be to, sklando daug gandų, jog JAV teikia PJAK finansinę ir karinę paramą. Jei tai pasitvirtintų, kartotųsi istorija, kai žydams siekiant nepriklausomybės JAV nuosekliai teikė jiems įvairią pagalbą.
Dabartiniai tautų santykiai
Galima teigti, kad žydų ir kurdų tautų ryšiai yra gana stiprūs ir abiem pusėms naudingi, be to, įžvelgiamos jų stiprėjimo tendencijos. Savaime suprantama, tai ne prie širdies kurdų ir žydų priešams.
Svarbus veiksnys, kuriantis stiprų emocinį šių tautų ryšį, yra tai, kad jos abi susidūrė su genocidu ir, maža to, tolesniam jų gyvavimui taip pat grasinama. Izraelio ir Kurdistano santykius šiuo metu taikliausiai apibrėžia posakis: „Mano priešo priešas yra mano draugas.“ Abiejų tautų grėsmės ir priešai yra panašūs.
Kurdistanas, nors jame daugiausia gyvena musulmonai sunitai, kaip ir Izraelis apsuptas priešiškų valstybių ir visada turi būti budrus, tad tokie Izraelio palaikymo gestai kaip 1963–1975 metais parama logistikos ir karinėje srityse ar pastaraisiais metais teikiama finansinė pagalba kurdų sukilėliams yra labai vertinami.
Izraelis nuosekliai remia kurdų siekį sukurti savo valstybę ir laikomas ištikimu partneriu, o parama Kurdistano įkūrimui dažnai girdėti aukščiausių Izraelio pareigūnų retorikoje. Tai labai stiprina Izraelio ir kurdų ryšius.
Kitas dalykas – žmonės. Nors demografija ir vadinama didžiausiu Izraelio priešu, kurdų kilmės žydai, gyvenantys Izraelyje, turi teisę laisvai grįžti į savo gimtinę Kurdistane (kitiems gyventojams tai padaryti sunkiau). Tiesa, procentinė jų dalis nėra didelė: šiuo metu Izraelyje gyvena beveik 7,5 mln. gyventojų[9] ir tik 150 tūkst. iš jų yra kurdų kilmės.
Atsižvelgiant į tai, kad jau vien pietuose su Izraeliu besiribojančiame Egipte yra per 82 mln. gyventojų, sprendimas kitaip panaudoti šiuos žmones atrodo visiškai suprantamas. Pirmiausia, šitoks maišymasis natūraliai stiprina žmogiškuosius kurdų Izraelyje ir Kurdistane ryšius (vadinasi, ir su pačiu Izraeliu). Be to, kadangi Izraeliui gana sudėtinga palaikyti ryšius su Irake esančiais kurdais, toks keitimasis žmonėmis – puikus informacijos ir bendradarbiavimo kelias.
Bendradarbiauti Izraelis nori ne vien dėl bendrumų ar tautų draugystės, bet ir dėl žemiškesnių dalykų: atsiveria galimybė įgyti naftos šiaurės Irake kontrolę arba, įsitvirtinus palankioje vietoje, ramiai užsiimti ginklų prekyba. Be to, Izraelio gyventojų imigracija į šiaurės Iraką suteikia Izraeliui oficialų pretekstą patekti į šias šalis, vis prasiskverbiant į Turkijoje ar Irane esančią Kurdistano teritoriją. Tokiomis priemonėmis galima destabilizuoti arabų regioną ir jame įtvirtinti didesnę karinę ir ekonominę Izraelio galią. Taip pat neatmestina, kad toks judėjimas – gera priedanga slaptoms „Mossad“ operacijoms.
Karinis bendradarbiavimas
Izraelis jau ilgokai palaiko karinius santykius su kurdais. Žiniasklaidoje buvo pateikta įrodymų, kad jis tiekė karinę techniką, komunikacijos įrangą ir apmokė kurdų sukilėlių pajėgas šiauriniame Irake pagal „Mistravim“ standartus. Tai gana įdomu, ypač žinant, kad tai yra labiausiai įslaptintos Izraelio kariuomenės pajėgos. „Mes juos mokėme įvairių antiteroristinių dalykų <...> oro uosto apsaugos, treniravome su ilgavamzdžiais pistoletais <...> mokėme taktikos, kaip šaudyti iš už durų, iš už barikadų, šaudyti iš kairės, iš dešinės, šaudymo pro angas, kaip iššauti pirmam, kaip atpažinti teroristą minioje“, – pasakojo vienas iš Izraelio atvykęs slaptas instruktorius.
Šios informacijos patvirtinimas konkrečiais įrodymais buvo nepalankus kurdams – tai juos iškart pristatė kaip tiesioginį Izraelio sąjungininką, vadinasi, kaip priešą arabų valstybių akyse. Informacija buvo „arabų žiniasklaidai kaip rūkstantis ginklas, kurio ji ieškojo metų metus“ – žydai ir kurdai buvo sučiupti už rankos ir Kurdistano nepriklausomybės priešininkai galėjo džiaugtis: ir taip miglotos ateities kurdų valstybingumas dar labiau nutolo. Kita vertus, pasak kurdų atstovo Khaledo Saliho, arabams ne tiek svarbu žydų ir kurdų bendradarbiavimas, kiek galimybė turėti Blogąjį Priešą. Kurdai dėl savo PKK ar PJAK išpuolių ir santykių su Izraeliu yra vienas lengviausių taikinių.
Izraeliui bendradarbiavimas su kurdais svarbus ir dėl to, kad jam paranku turėti atramą priešų viduje. Kurdistano teritorija aktuali, nes ribojasi su vienu pavojingiausių Izraelio priešų Iranu. Vadinasi, kurdai gali nuolat sekti situaciją – savo ir Izraelio naudai – ir kurdų teritorija būtų galima pasinaudoti, jei prireiktų kovoti su juo ar kitomis regiono valstybėmis.
Juk dauguma Izraelio lėktuvų pritaikyti trumpiems skrydžiams ir jų konstrukcija neleidžia gabentis daug kuro – sustojimas kurdų oro uoste ir degalų papildymas būtų didelis pranašumas. Savaime suprantama, čia labiau teorinė tikimybė, nes karas mažai tikėtinas, nors, kita vertus, spaudoje vis pasirodo signalų apie padidėjusią įtampą tarp grupuotės „Hezbollah“ ir Izraelio. Taigi „jei nori taikos, ruoškis karui“. Atrodo, Izraelis tuo ir vadovaujasi.
Nors šias dvi tautas sieja istorinė praeitis, tie patys priešai ir bendri interesai, jų santykiai nėra vien rožėmis kloti. Tarp pačių kurdų sklando mintis, kad žydai, pasinaudodami nepavydėtina kurdų padėtimi, siekia tam tikra prasme kolonizuoti Kurdistano teritoriją.Vis dėlto čia svarbu pabrėžti, kad iniciatyva gilinti ryšius kyla ne vien iš žydų. Negalima paneigti, kad Izraelyje įtakingais tapę kurdų kilmės žmonės daro neabejotiną įtaką abiejų tautų santykių klostymuisi, siekia tautų suartėjimo ir glaudesnio bendradarbiavimo.
Vaiva Sapetkaitė
