Prisipažinsiu, knygos neskaičiau, filmo nemačiau ir nei skaitysiu, nei žiūrėsiu, nes iš gausybės atsiliepimų ir recenzijų supratau, kad mano skoniui ir protui tokios literatūrinės meninės aukštumos neįkandamos. Bet žinau, kad daugumai Anglijoje gyvenančių ypač moteriškos giminės mano tautiečių minėta knyga atstoja ir Šventąjį raštą, ir sekso vadovėlį.
Prieš gerą pusmetį savo akimis stebėjau, kaip į Becktone įsikūrusį „Knygnešio“ knygyną užsuko kelios merginos, iš išvaizdos ir elgsenos panašios į pakavimo fabriko darbininkes ar viešbučio kambarines, čiupo „50 pilkų atspalvių“ ir į kitokios literatūros prigrūstas lentynas nė nepažvelgusios iškeliavo atgal.
Knygyno darbuotojos paaiškino, kad minėta knyga yra jų motina-maitintoja, nes žmonės perka, nežiūrėdami kainos, be to, į knygyną užsuka net tie, kas anksčiau neužeidavo. Štai čia matau šviesiuosius pusiau pornografine laikomos literatūros atspalvius – tai produkcija, kuri padeda išgyventi leidykloms bei knygynams ir pritraukia naujus knygos vartotojus, kurie, jei Dievas duos, pasižvalgys ir į kitas lentynas ir galbūt aptiks ką nors vertesnio.
Nei minėtos knygos skaitytojoms, nei filmo žiūrovėms paniekos tikrai nejaučiu – kiekvienas vartoja tai, ką skrandis virškina – tačiau kai kokia nors įsiaudrinusi garbintoja ima aiškinti, kad tai šedevras, kurį ne kiekvienam suprasti, tada maniškė šiaip jau beveik neribota tolerancija staiga susitraukia iki degtuko galvutės dydžio ir norisi be ceremonijų tėkšti – šlapios vištos, žinokit savo vietą.
Tad dabar apie tamsesnius pilkumo atspalvius, mat, mano galva knygos ar filmai, kurie skatina masines psichozes – vyrų vilkimą į kino seansus, sekso žaislų pirkimą, nekontroliuojamą spiegimą ir kitaip manančių niekinimą – yra smegenų plovimo ir masių valdymo įrankis. Bet baisu ne dėl paties įrankio – žmones valdyti pasitelkiant seksualinius įvaizdžius, sena istorija – baisu dėl to, kaip džiugiai ir su kokiu malonumu tam smegenų plovimui daugelis atsiduoda.
Ir tada darosi šiek tiek lengviau suprasti, kaip įvyksta tai, kas atrodo neįtikima, kaip atsitinka, kad dauguma, kaip stalinistinėje Rusijoje ar fašistinėje Vokietijoje, pritaria ir pateisina masines žudynes, ir tai, kas nežmoniška ir nenormalu, staiga tampa priimtina.
Nesinori brėžti paralelių su tam tikrais laikotarpiais prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą, kai erotinė pikanterija iš dulkėtų užkulisių, kur jai ir vieta, ėmė brautis į meno sceną, tačiau turint omeny labai nestabilią šiandienos ekonominę ir politinę situaciją, nuo slogių palyginimų pabėgti sunku.
Zita Čepaitė
