Sunkmečiu dar greičiau ėmė augti savižudybių kreivė, tačiau vyresniajai lietuvių kartai, išgyvenusiai daug didesnius sunkmečius, sunku suprasti, kodėl jaunesni neatlaiko.
Kaune 37 metų bedarbis, ant Aleksoto tilto netikėtai sustabdęs savo automobilį, žmonių akivaizdoje nušoko į Nemuno upę ir nuskendo. Liko tik praviras automobilis neišjungtu, neužgesusiu varikliu. O žmogus, dar galėjęs gyventi ilgai ir galbūt dar sulaukti savosios laimės, išsijungė. Užgeso.
Šakių rajone tvenkinyje šią savaitę nusiskandino kitas darbingo amžiaus vyras. Prienuose vienas paskui kitą nusižudė du paaugliai moksleiviai. Kas darosi Lietuvoje? Kodėl ji neatlaiko?
Kiekvieną savaitę išgirstame, kad koks nors sunkmečio palaužtas darbingo amžiaus Lietuvos gyventojas savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Statistika neguodžianti. 1990 metais 100 tūkstančiui gyventojų tekdavo tik 26 savižudžiai. 2008 metais - 33,1 savižudžio (iš viso 1111 žmogus). 2009 metais - 1135 savižudžiai, iš jų 34 vaikai.
Kas atsitiko mūsų tautai? Jei ji neatlaiko eilinio sunkmečio? Todėl atsigręžkime į kitą, vyresnę Lietuvos kartą. Atlaikiusią Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį. Ar jiems buvo lengviau?
“Turėjome viltį”
Inžinierius energetikas, technologijos mokslų daktaras, 76 metų Algimantas Ambrazevičius prisimena savo jaunystę: “Gyvenau Kauno Petrašiūnų priemiestyje, dabartinėje R.Kalantos gatvėje. Kasdien pėsčias eidavau į Šančius, į tuometinę 6-ąją gimnaziją. Septynerius metus septynis kilometrus į mokyklą žingsniuodavau. 1953 metais jau buvo geriau. Iš Kauno geležinkelio stoties toks autobusas vežiodavo į darbą darbininkus statyti elektrinę.
Mes, Petrašiūnų mokinukai, kartais įsigudrindavome įlįsti į tą autobusą. Arba ateidavome į Amalių stotelę ir įšokdavome į prekinių vagonų sąstatą Palemonas-Kaunas. Per karą nešdavomės po glėbelį malkų, nes 1942 metais, kai mokiausi, klasės buvo nešildomos. Klasėje stovėjo tokia metalinė statinė, iš vidaus išmūryta plytomis. Pro langą nuo statinės išvestas vamzdis. Pro jį išeidavo dūmai. Mes, vaikai, kartais uždarydavome orlaidę, ir sėdime sau dūmuose. Kad mokytoją išgąsdintume.
Mokytojai turėjo teisę mus ir į kampą pastatyti, ir per žandą pliaukštelėti.
Vieną vadovėlį turėjome visai klasei. Iš jo konspektuodavome. Mokykloje maitinami nebuvome. Nešėmės savo maistą. Mano tėveliai turėjo karvę, penėjo kiaules. Taip ir vertėmės. Žmonės mokėjo verstis.
Eidamas per Petrašiūnus į mokyklą, praeidavau patį baisiausią lagerį, kur vokiečiai laikė rusų karo belaisvius. Man, vaikui, tai buvo patys baisiausi įspūdžiai.
Pokariu stovėdavome per naktis eilėse, kad pagal kortelę gautume duonos, miltų ir cukraus. Tai buvo baisu. Bet apie jokį žudymąsi tada neteko girdėti. Niekada! Žmonės turėjo viltį. Tikėjomės, kad bus geriau. Mokiausi užsispyręs. Sidabro medaliu baigiau gimnaziją.
Blogai prarasti viltį. Blogai per daug išsigąsti. Atsimenu, mūsų kaimynai, slapstydami savo sūnų nuo sovietinės armijos, visą gyvenimą jį laikė uždarę rūsyje. Ten ir pasimirė. Įsivaizduojate? Nuo 18 metų visą gyvenimą sėdėti po žeme ir bijoti? Todėl nereikia bijoti. Gyventi reikia. Turėti viltį”.
“Mane palaikė tikėjimas”
Tikėjimas taip pat yra viltis. Arba tikėjimas, jog viltis yra. Apie tai kalbamės su buvusiu politiniu kaliniu, 87 metų Antanu Lukša. Jauniausiu garsiojo 1951 metais nužudyto partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliu. Dar anksčiau, 1947 metais, buvo nužudyti ir kiti broliai - Jurgis ir Stasys Lukšos.
Kaip ištvėrė jų motina? Netekusi tiek sūnų? Kaip nepalūžo pats Antanas, netekęs visų brolių, Tėvynės ir 12 metų praleidęs KGB rūsiuose bei mirties lageriuose?
A.Lukša atsako net negalvodamas: “Palaikė tikėjimas. Pats savęs klausiu - kodėl aš, būtent aš likau gyvas? Septynis kartus iš visai arti žudytas? Apšaudytas? Ir tos kulkos manęs nelietė. Kodėl man taip lemta? Ilgai gyventi? Man lageryje jau lentelė prie kojos buvo pririšta. Jau numirėliu laikė. Sirgau šiltine ir visą savaitę gulėjau be sąmonės. Bet atgijau. Ir jau sulaukiau 87 metų. Ir iki šiolei darbuojuosi. Rūpesčių turiu labai daug. Pagrindinis rūpestis - pastatyti paminklą partizanų motinai. Kaip ištvėriau savo jaunystę? Paprastai. Esu religingas. Tikintis žmogus. Man tokia mintis apie savižudybę niekada nekilo. Pasimeldęs dar labiau susikaupdavau”.
Bet kodėl dabar žmonės neatlaiko? Antanas Lukša atlaikė Komijos, Irkutsko, Magadano, Kolymos mirties lagerius, o dabartiniai lietuviai palūžta laisvėje. Kas pakito?
“Pusiausvyros trūksta. Dabartiniai žmonės lengviau išmušami iš vėžių, - atsidūsta ponas Antanas. - Gal dėl per didelių socialinių skirtumų? Vieni tūkstančius glamžo, o iš kitų viską atima”.
Betgi lageryje irgi didžiulis “socialinis” skirtumas: prižiūrėtojai galėjo žmogų mušti ir užmušti. Alkaną, suvargusį mirtininką.
“Aš turėjau viltį. Labai norėjau dar pamatyti savo mamą. Ją paguosti, - atskleidė A.Lukša. - Buvo siekis. Nepaprastas siekis! Lageryje iš politinių kalinių nė vienas nenusižudė, nors perėjau šešis lagerius. Buvo didžiulis troškimas likti gyvam. Jis visus palaikė. Sukalbėdavau Švenčiausiąją Mariją, pasikalbėdavau su aukščiausia Dievo dovana - savo sąžine - ir ištverdavau. Mieloji mano mama buvo visiems savo sūnums pasakiusi: vaikai, savižudybės negali būti. Aš vienas pakliuvau į KGB rankas gyvas, o kiti mano broliai irgi nenusižudė. Jie žuvo kautynėse. Gyvybė vieną kartą žmogui duota. Kai kurie vyrai, išėję partizanauti, jau po trijų dienų kautynėse žūdavo. Bet yra toks mano moralinis įsitikinimas - prieš save rankos nepakelk”.
O grįžus iš lagerio į Lietuvą tikėjimas nesusvyravo?
“Nepajutau jokios paniekos. Mane slapčia gerbė net stribai. Atsimenu, kartą atsidūriau vienoje užstalėje su tokiu milicijos viršininku Ignatavičiumi. Jis sako: Lukša, išgerk tu už savo Lietuvą, o aš išgersiu už savo. Ir išgėrėme abu. Ir dabar nematau tokios tragedijos, kad lietuviams reiktų žudytis. Kai nebloga, o paskui iškart labai bloga, gal praranda savitvardą?” - šių dienų nevilties nebesupranta buvęs politinis kalinys.
Alvydas NAVICKAS- Lietuvos suicidologijos asociacijos prezidentas:
Kiekvienam žmogui savos problemos. Jam jos atrodo didžiulės. Pavyzdžiui, darbo praradimas. Žmogui tai didžiulis stresas. Žmogus jaučiasi nereikalingas. Baisiausias dalykas - nereikalingumo jausmas. Juk žmogaus prasmė - būti visuomenės dalimi. Išmetimas iš darbo yra išmetimas iš visuomenės. Lietuvoje jau 300 tūkstančių nereikalingų. Pridėkite dar jų šeimų narius.
Sakoma, bedarbis gali išbandyti laimę užsienyje? Aktyviau ieškoti naujo darbo? Mūsų žmonės nepasiruošę įvairiapusei kovai. Netekus darbo apima depresyvios mintys, nėra jėgų kovoti. Visur atranda trikdžių. Neatlaiko.
Ankstesniais laikais religija buvo didžiulis dalykas, ji žmones palaikė. Dabar daugelis jau nepajunta to ryšio su Dievu. Yra vienišumo jausmas, o saitų tarp žmonių mažiau. Nes daugiau konkurencijos. Šis dalykas žmones irgi atitolina.
Žmones apima socialinė depresija. Dabar jau netvirtinama, jog žudosi tik psichikos ligoniai. Ne vien ligoniai. Ir nereikia manyti, kad žudosi daugiau vyrų, todėl jie esą silpnoji lytis. Vyrai tik pasirenka patikimesnius žudymosi būdus.
Olava STRIKULIENĖ
